Tamsios Vilniaus gatvės lydėjo Vaidą namo po ilgos darbo dienos. Jis ėjo, pasinėręs į mintis, bet nerimas spaustė širdį. Jų buto langai ketvirtame aukšte buvo tamsūs. „Kur ji vėl užsisuko?“ – šmėkštelėjo mintis. Vaidas įėjo į tuščią namą, o tylą pervėrė nervų gniaužimai. Dar nespėjo nusiauti bato, kai prie durų paskambino. Kaimynė, su nerimastingu veidu, ištarė žodžius, kurie sudaužė jo pasaulį: „Jūsų žmoną, Gabiją, išvežė greitoji.“ Vaidas sustingo, netikėdamas girdėtam. Jo gyvenimas, pilnas klaidų ir praleistų šansų, subyrėjo per akimirką, palikdamas tik skausmą ir gailestį.
Ši mintis, lyg perkūnija, sukrėtė Vaidą dar gatvėje. Jis sustojo, jausdamas, kaip žemė slinksta po kojomis. „Kaip galėjau būti toks aklas?“ – pagalvojo jis ir kartžmogiaukai nusišypsojo. Viskas buvo taip akivaizdu, bet jis nematė. Namie laukė Gabija – moteris, kurią jis kadaise mylėjo, bet seniai nebevertino. Jis įsivaizdavo jų susitikimą: ji, kaip visada, mėtys šaltą „Atėjai?“ ir nukeliaus į virtuvę, net nepažvelgusi. „Pavakarysi?“ – paklaus ji, ir jos balse nebus nė žymės šilumos.
Anksčiau Gabija virtudavo su širdimi: keptų pyragus, rinkdavosi receptus, uždarindavo skardinėse salotus. Tačiau pastaraisiais metais viskas pasikeitė. Vaikams, kai šie atvažiuodavo, ji vis tiek stengdavosi, o Vaidui – niekada. Jos valgiai tapo neskanūs, lyg ji virtuvių kentėdavo. Kai kantrybė ištemdavo, Vaidas pats keptuvėje kepdavo bulves arba lipdydavo koldūnus, tylėdamas, be priekaištų. Gabija valgydavo, bet niekada nepadėkodavo. Jos abejingumas jį žudė, bet jis tyledavo, kad nesukeltų ginčų.
Kažkada Gabija buvo kitokia. Jos švelnumas, rūpinimasis, šilti apkabinimai šildė jo sielą. Ji galėdavo prisiglausti ir sustoti, lyg dalintųsi širdies šiluma. Bet tie akimirkai liko praeityje. Dabar jos rūpestis atrodė mechaniškas, kaip pareiga, kurią ji nekenčia. Kada tai prasidėjo? Gal tada, kai Vaidas vakarinedavo su draugais, o ji laukdavo namie? Arba kai jis neatvažiavo į gimdymo namus po jauniausio sūnaus gimimo, nes „šventė su draugais“? Tuomet jis galvojo: „Nieko baisaus, gi šventė!“ Tačiau jos žvilgsnis, pilnas skausmo, įstrigo atmintyje iki šiol.
Gabija pasikeitė. Ji tapo tylūs, atitolusi. Įsižeisdavo dėl jo pastabų, užsidarydavo kambaryje, lyg vengdavo jo. Vaidas pykdavo: „Nieko ypatingo, pasakiau tiesą! Turiu teisę!“ Tačiau jos tyla buvo baisesnė už šauksmą. Kai atvažiuodavo vaikai, ji atgyjindavo: sukdavosi po virtuvę, keptuvėmis dundėdavo, šypsodavosi. O su juo – vėl siena. „Kuo ji save apgauna?“ – galvodavo jis. Gyvenimas praslydo, o jų santuoka virto tuščia formalybe.
Vaidas jau seniai nebebūdavo vakarų. Dirbo inžinieriumi, uždirbdavo gerai, į kitas moteris nežiūrėjo. Tačiau Gabijai, matyt, buvo vis vienodai. Ji uždirbdavo ne mažiau, buvo savarankiška, rizikinga. Kodėl ji neišeidavo? Dėl vaikų? Jie jau seniai suaugę. Vaidas jos nesuprato. Kažkada bandė, bet paskiau užsimiršo: „Jei nori taip gyventi – tegul gyvena.“ Tačiau giliai širdyje svajojo apie normalų gyvenimą, apie žmoną, kuri sutinka su džiaugsmu, o išlydėdama – su liūdesiu. Apie meilę, kurios jau seniai nebebuvo.
Ir štai dabar ši mintis: ji jo nemyli. Galbūt niekada nemylėjo. Vaidas prisiminė, kaip stebėjosi, kodėl taŠiandien, žengdamas prie altoriaus, jis pagaliau suprato, kad atpildas už visus nusidėjimus ateina ne iš dangaus, o iš savo pačios sąžinės.