Na, kaip manai? Atvažiavo mano uošvės, Tamaros, giminės dvi savaites prieš Velykas ir, atrodo, nesiplanuoja išvažiuoti nei šiandien, nei rytoj.
Aš, Renata, jau nežinau, ar juoktis, ar verkti. Šie svečiai – tikras dovanėlėlis, ir, matyt, nusprendė mūsų namus paversti savo asmeniniu viešbučiu. O Tamara, užuot juos sutvardžiusi, tik linkteli ir maitina pyragais. Jau nekalbu apie savo vyrą, Paulių, kuris apsimeta, kad čia visai ne jo problema. Štai ir nusprendžiau viską jums papasakoti, nes man pačiai įdomu, kurio kantrybė pasiduos greičiau – mano ar jų.
Prasidėjo nuo to, kad vieną rytą prabudau nuo triukšmo virtuvėje. Galvoju, gal Paulius nusprendė nustebinti ir gamina pusryčius? Taip, žinoma! Įeinu, o ten visa delegacija: teta Valerija, jos vyras Bronius ir jų duktė Gabija – visi iš kažkokio tolimo miestelio, kur, pasak jų pasakojimų, gyvenimas nudalesnis nei mūsų šaldytuve. Jie atvažiavo „pašvesti Velykų“, bet, matyt, nusprendė, kad šventės prasideda dvi savaites anksčiau. Tamara, šviečianti kaip margutis, jaiškė prie plito, verda barščius. „Renute, gi tai giminės! – sako ji. – Reikia priimti kaip žmones!“ O aš žiūriu į tuos lagaminus koridoriuje ir suprantu: tai ilgam.
Teta Valerija – moteris triukšminga kaip sirena. Nuo pat slenksčio pradėjo pasakoti, kaip pas juos miestelyje viskas brangu, o pas mus čia „sostinės rojūs“. Tuo pat metu iš karto ėmė apžiūrinėti mūsų namus. „Oi, Renata, kodėl jūsų užuolaidos tokios dulkėtos? O kas čia už dėmės ant kilimo?“ – klausia, o pati kraunasi į spintą, tarsi tikrintų, kaip skalbį susimetus. Suspaudžiau dantis ir tylėjau, bet viduje jau verdama. Bronius, jos vyras, pasirodė visiška priešingybė – tylus kaip spinta. Visas dienas sėdi svetainėje, žiūri televizorių ir prašo „perjungti kanalą į žvejybą“. O Gabija, jų dvidešimtmetė duktė, gyvena savo telefone, bet tuo pačiu suvalgo pusę mūsų atsargų. Kartą įėjau į virtuvę, o ji baigia valgyti mano mėgstamą jogurtą. „Oi, galvojau, čia bendras!“ – sako. Bendras, žinoma, tik ne tau, Gabijau!
Tamara, užuot užsiminusi, kad jau laikas pasiimti kojas, tik įlieja aliejų į ugnį. Ji kiekvieną dieną gamina tarsi vestuvėms: barščius, virtinukus, kotletus, pyragus. O giminės, aišku, apsėsti džiaugsmo. „Tamare, tu mūsų maitininkė!“ – širdelioja teta Valerija, o pati prašo papildymo. Bandžiau pasikalbėti su uošve, sakau, gal jau gana jų lepinti? Bet ji tik rankom suploja: „Renata, kaip tu gali? Gi tai giminės! Jie pas mus kartą per šimtą metų atvažiuoja!“ Na taip, ir, matyt, ketina pasilikti dar šimtui.
Paulius, mano vyras, šioje situacijoje – tiesiog neutralumo čempionas. Sakau jam: „Pauliau, pakalbėk su mama, tegul pasako, kad jau laikas namo“. O jis: „Renata, pa”O kaip jaučiuosi aš, kai visi jūs esate laimingi, o aš vienintelė sėdžiu ant sodo su savo knyga ir žiūriu, kaip mano gyvenimas virsta kažkokiu absurdišku situacijų komedijos epizodu.”
