Jis atėmė iš manės dvi kotletas ir pasakė, kad turiu numesti svorio. Per šešerius santuokos metus aš pagimdžiau tris vaikus, o dabar bijau likti viena.
Man trisdešimt šešeri. Per šiuos šešerius metus tapau trimis nuostabiais vaikais: Artūrui – penkeri, Mažvydai – treji, o mažiajam, Liūtukui, vos šeši mėnesiai. Visada svajojau apie didelę šeimą, bet niekada neįsivaizdavau, koks tai bus sunkumas – fiziškai, moraliai, tiesiog žmogiškai. Gyvenimas tapo kaip nesibaigiantis bėgimas, kuriame aš visuomet be jėgų.
Su Aleksandru susipažinau, kai man jau buvo beveik trisdešimt. Visos draugės jau seniai buvo ištekėjusios, augino vaikus, o aš – arba darbe, arba namie, ir visada viena. Staiga atsirado jis – aukštas, sportiškas, charizmatiškas. Tuo metu jis jau užėmė gerą poziciją – vadovavo juridines firmos skyriui. Niekada negalvojau, kad toks vyras atkreips dėmesį į tokią kaip aš.
Apie jo rimtus ketinimus supratau, kai jis pats supažindino mane su savo motina. Laima – švelni, intelektuali moteris, kuri iškart manimi susižavėjo. Ji tiesiog pastūmėjo sūnų į santuoką. Susituokėme greitai, beveik staigiai. O tada prasidėjo vaikų laikotarpis.
Pirmas gimė Artūras, ir aš išėjau iš darbo. Po to – Mažvydė, o paskui Liūtukas. Taip ir nebegrįžau į savo profesiją. Visi vaikai ant manęs: vyresnieji neina į darželį, Artūras užsiima būreliuose, Mažvydę mokau pati, o visą laiką – su mažuoju ant rankų. Mėgstu savo vaikus, jie nuostabūs, bet man nelieka jėgų nei sau…
Kažkada svėriau 49 kilogramus. Eidau į sporto salę, bėgiojau rytais, rūpinausi savimi. Dabar išsveriau aštuonisdešimt. Mano diena – tai košė, vystyklai, pamokos, sriuba, valymas, vakarinės histerijos, ir taip ratu. Sportui tiesiog nėra nei laiko, nei jėgų. O jei ir bandau – vaikai iškart bėga, traukia, klausinėja, lipa ant rankų.
Aleksas iš pradžių žiūrėjo į pokyčius su humoro, vadindavo mane „pupučiuku“, „mano miela meškučiu“. Bet kažkada be pastabų juokai išnyko. O paskui – ir kantrybė.
Penktadienį vakariavome. Aš į savo lėkštę įdėjau tris kotletas. Jis pažvelgė, tyliai paėmė dvi ir gražino atgal į keptuvę.
„Turi numesti svorio. Jei susidomėsiu kita moterimi – tai bus tik tavo kaltė“, – ramiai metė jis, nežiūrėdamas į akis.
Aš sustingau. Lyg kas smogė man į krūtinę. Suprantu, kad pasikeičiau. Kad pavargau. Kad nebebuvau ta, į kurią jis įsimylėjo. Bet ar aš kalta, kad viską atidaviau šeimai? Kad nemieku naktimis, nes vienam dantytis kyla, kitas nenori valgyti brokolių, o trečiasis vėl pametė sąsiuvinį? Ar neverta bent šiek tiek supratimo?
Mielai eičiau į masažą, pasidaryčiau manikiūrą, nudažyčiau plaukus. Bet pinigų nėra. Viskas eina vaikams, būreliams, maistui, paskoloms, uošvės paramai. Aleksas gerai uždirba, bet išlaidų mums irgi nemažai. Ir žinoma, jis turi gerai atrodyti – juk viršininkas. O aš galiu vaikščioti sename chalate. Tik veidrodyje vis rečiau atpažįstu save. Suknelės netinka. Džinsai nesiseka. Viskas atrodo keista ir svetima.
Kartais jaučiuosi, kad nebėrau moteris. O tik šešėlis. Maitinanti, valanti, šalinanti, bet jaučianti, nebeįgeKartais užklumpa baimė, kad vieną dieną jis tiesiog išsisuks duris ir paliks mane su trimis vaikais ir sulaužyta širdimi.