Mama, kaip galėjai taip pasielgti?
Vis dar negaliu patikėti, kad šis pokalbis su mama išvis įvyko. Jos numerį surinkau tik tam, kad pasisveikinti, pasidomėti, kaip sekasi, o vietoje to atsidūriau šeimos dramos centre, kuri apvertė viską aukštyn kojomis. „Mama, tu rimtai? – beveik šaukiau į telefoną. – Tu mano vienintelė mama, aš tavo vienintelis sūnus, auginu sūnų, tavo vienintelį anūką, kurio net nematėi, o tu perdavai savo butą kažkokiai svetimai moteriai? Ir dar sveikiniesi su manimi, tarsi nieko nebūtų: „Labas, sūnau, seniai neskambinai“?“ Mama tylėjo priešingoje linijos pusėje, o aš jaučiau, kaip manyje verda užuojauta, susimaišiusi su nesupratimu. Kaip ji galėjo taip pasielgti?
Mano vardas Dovydas, man trisdešimt penkeri, ir aš – vienintelis savo mamos, Elenos, sūnus. Mūsų santykiai su ja visada buvo sudėtingi. Kai buvau vaikas, ji dirbo dviem darbais, kad mus išlaikytų, ir aš dėkingas jai už tai. Tačiau jos griežtumas ir įprotis viską spręsti pati dažnai kurdavo tarp mūsų atotrūkį. Kai vedžiau Austę ir gimė mūsų sūnus Nojus, tikėjausi, kad mama taps arčiau mūsų šeimos. Bet ji taip ir neatvažiavo pažinti anūko, vadindamasi užimtumu ir sveikata. Stengiausi nespausti, skambinau kartą per mėnesį, siunčiau Nojaus nuotraukas, bet atsakymai būdavo trumpi: „Gerai, sūnau, džiaugiuosi už jus.“ O dabar sužinojau, kad ji perdavė savo butą kažkokiai pašaliai moteriai.
Visa tai prasidėjo, kai mano teta, mamos sesė Rasa, paskambino man ir pasakė, kad Elena užrašė savo butą kitai. Iš pradžių pagalvojau, kad tai klaida – gal teta kažką supainiojo? Bet ji buvo tvirta: mama perdavė butą kažkokiai Nijolei, moteriai, kuri, pasak jos, „padėjo tvarkytis namuose“. Buvo šokas. Mama gyvena mažame miestelyje, dviejų kambarių bute, kurį ji su tėčiu nupirko dar būdami jauni. Tai ne tik turtas – tai mūsų šeimos dalis, vieta, kur aš užaugau. O dabar šis butas priklauso svetimam žmogui?
Iškart paskambinau mamai išsiaiškinti tiesą. Ji atsiliepė ramiai, lyg nieko ypatingo neįvyktų. „Taip, Dovydai, perdaviau butą Nijolei, – tarė ji. – Ji gera moteris, rūpinasi manimi, atneša maisto, padeda valyti. O tu toli, turi savo gyvenimą.“ Nelabai žinojau, ką atsakyti. Taip, mes su Auste gyvename kitame mieste, už trijų valandų kelio, bet aš visada siūliau pagalbos! Skambindavau, klausdavau, ar ko nereikia, siūlydavau atvažiuoti ar sumokėti priežiūros darbuotoją, jei jai sunku. Bet mama kiekvieną kartą nusišypšodavo: „Nereikia, aš susitvarkau.“ O dabar ji pareiškia, kad aš „toli“, o kažkokia Nijolė – jos pagrindinė atrama?
Paklausiau, kas ta Nijolė ir kodėl mama jai taip pasitiki. Paaiškėjo, kad tai kaimynė, kuri prieš porą metų pradėjo užsukti pas mamą, padėti su reikalais. Pasak mamos, ji „lyg dukra“ – gamina, eina į vaistinę, net vežioja ją į sodą. Nesipriešinu, kad mama priima pagalbą, bet atiduoti butą? Tai gi ne dėžė saldainių! Bandžiau paaiškinti, kad tai nesąžininga man ir Nojui. „Mama, aš tavo sūnus, Nojus – tavo anūkas. Tu net nežinai, kaip jis atrodo, o atidavei viską svetimai moteriai? Kaip tu sau tai įsivaizduoji? – klausiau. Bet mama tik atsiduso ir pasakė: „Dovydai, tu vistokai neatvažiuoji, o Nijolė čia. O galiausiai, tai mano sprendimas.“
Jaučiau, kaip manyje auga užuojauta. Taip, aš nevažiuoju kiekvieną mėnesį – turiu darbą, šeimą, paskolą už automobilį. Bet aš visada galvojau, kad mes su mama – šeima, kad ji galvoja apie mūsų ateitį. Nojui tik ketveri metai, jis auga, ir svajojau, kad kada nors šis butas jam bus pagalba – gal studijoms ar pirmajam būstui. O dabar visa tai atiteko kažkokiai Nijolei, apie kurią iki šios dienos net nebuvau girdėjęs. Paklausiau mamos, ar nebijojo, kad ši moteris tiesiog pasinaudojo jos pasitikėjimu. Bet ji trumpai atkirto: „Aš žinau, ką darau. Nijolė – geras žmogus.“
Po pokalbio ilgai negalėjPo to, kai išsiskyrėme su Auste, Nojus pradėjo klausinėti, kodėl bobutė niekada nebeišgirsta jo pasakų ir ar ji kada nors atsisėps į jo dainelę, kurią jis išmokė darželyje.
