Tą vakarą mano širdis būtą iššokusi iš krūtinės, jei nebūčiau suspendęs dantų. Gerai prisimenu, kaip viskas prasidėjo — paprastas telefono skambutis iš sūnaus: „Mama, mes su Aušrine užsuksime šiek tiek. Susipažinti.“ Jo balsas buvo linksmas, užtikrintas, kaip žmogaus, kuris pagaliau apsisprendė žengti rimtą žingsnį. Aš ir žmona pažiūrėjome vienas į kitą ir susidžiaugėme: pagaliau — mūsų Tomas susitvarkė, susižadėjęs! Kiek galima būti vienišu!
Tomas mūsų berniukas ne paprastas. Nuo mažens buvo savarankiškas, bet su charakteriu. Po mokyklos nuėjo į kariuomenę, o paskiau — staiga: „Aš traukiu į šiaurę. Dirbti. Užsidirbsiu.“ Aš ir tėvas buvom šoke, bet nenukreipėme. Išvyko — ir tikrai, pradėjo važinėti namo su delikatesais: žuvis, šiaurės elniena, uogos. Sakydavo, kad ten jam gerai — gamta išties grubi, bet graži, o žmonės tikri.
O štai — apsisprendė vesti. Mes sudėjome stalą, paruošėme duoną ir druską, apsirengėme geriausiai ir laukėme. Skambutis į duris. Aš atidarau. Ir tada… vos neišblėsau.
Ant slenkstio stovėjo moteris. Tiksliau, iš pradžių pamačiau tik milžinišką šiaurės elnio kailių kailinį, o už jo — trys vaikai ir pats Tomas. Kailinis įėjo, nusivilko — ir iš jo išlindo liesa, neaukšta mergina su tamsiais, tankiais plaukais ir aštriu, kaip paukščio, žvilgsniu. Tomas pristatė:
„Čia Gabija. Mano sužadėtinė.“
Viduje viskas apgriuvo. Mergina tylėdama linktelėjo, o vaikai, nelaukdami kvietimo, susėdo tiesiai ant grindų. Vienas ėmė nusiimti batelius, o kitas krapštėsi ant palangės. Jauniausią Gabija sumaniai pririšo diržu prie sofos kojos, kad nepabėgtų. Visa tai vyko tyloje ir kvapuose — tarsi visas Šiaurės kraštas įsikraustė į mūsų butą Vilniuje.
Nuėjome į svetainę. Aš užsitroškiau baltą staltiesę, patiesiau valgyti. O Gabija rankomis (!) pradėjo dėlioti maistą vaikams. Sau — šakute, bet juodą ją tiesiai burnoje. Kalbėjo trumpai, atkirtai.
„O vaikai jūsų?“ — paklausė mano žmona, žvelgdama į trijulę ant grindų.
„Mano,“ — be jausmų atsakė ji.
Aš pažiūrėjau į Tomaso tėvą. Tai ką, dabar čia mūsų šeima?
„Toma, sūnau, kur tu ją sutikai?“ — paklausiau aš, balsas išdavikiškai drebėdamas.
„Tolimuose rajonuose, mama. Ji nuostabiai dainuoja. Turėtum išgirsti!“ — su susižavėjimu atsakė sūnus, kurio aš staiga nebeatsižinojau.
„O gyventi kur planuojate?“ — įsikišo žmona.
„Galima baloje,“ — abejingai pečiais patraukė Tomas.
Čia man kažkas nutrūko. Išėjau į virtuvę, paskui ir žmona. Žiūrime vienas į kitą — akys kaip stiklai.
„Ką darysime?“
„Nežinau,“ — ištiestomis rankomis atsakė ji.
Grįžom į svetainę. Žmona priėjo prie sūnaus ir, nežiūrėdama į akis, padavė pinigus:
„Štai viešbutį. Atsiprašau, bet pas mus jūs nepasiliksit.“
Tomas atsiduso:
„Jūs visad sakėt — kad tik apsivestų, bet kurią priimtumėt. Štai ir atvedžiau.“
Jie išėjo. Su vaikais. Su kailiniu. Su kvapais.
Praėjo apie keturiasdešimt minučių. Skambutis į duris. Aš prie durų. Vėl jie. Bet šį kartą — kitokie. Gabija jau be kailinio, paprastai apsirengusi, plaukai surišti į uodegą, o akys — gyvos, linksmos.
„Labas vakaras,“ — mandagiai pasakė ji. „Atsiprašome.“
„Nesuprantu,“ — sumurmiau aš, atsitraukdamas.
Tomas, šypsodamasis, žengė pirmyn:
„Mama, na juk visad kartojot — kad tik apsivestų, kad tik apsivestų. O aš — dar nenoriu. Kol kas. O čia — Gabija, mano draugė. Nusprendėm pašokti. Ji iš Kuršo, atvažiavo svečiu su seseinaičiais. Jiems nebuvo kur apsistoti. Tai pagalvojau — o kas bus, jei suvaidinsim sceną?“
Aš nusėdau tiesiai ant pufo koridoriuje. Koja pasidarė vatos.
„Sūnau, daryk, ką nori, bet daugiau taip negąsdink. Širdies smūgio gavau!“ — iškvėpiau.
Grįžom prie stalo. Gabija, jau visai kita, padėjo virtuvėje. Vaikai atsisėdo valgyti, juokėsi. O mes su žmona supratom: taip, senstame. Bet sūnaus pančiai pavyko — baugu kaip tikrame gyvenime…
Išmokau tą dieną: kartais juokas atskleidžia daugiau tiesos nei tikėjaisi.