Mažame miestelyje, kur seni mediniai namai saugo šeimų istorijų šilumą, mano gyvenimą užtemdo išdavystė, kurios negaliu pamiršti. Aš, Gabija, augau be tėvo, o aštuonerių metų netekau ir motinos – ne fiziškai, bet dvasiškai. Ji pasirinko naują vyrą, o mane paliko močiutei ir seneliui. Po daugelio metų tiesa apie jos sprendimą sudaužė mano širdį, o dabar ji prašo grįžti į mano gyvenimą, tarsi nieko nebūtę įvykę.
Mano mama, Lina, pagimdė mane, kai jai buvo virš trisdešimties. Ji galvojo, kad meilė ir santuoka jai nepateko, bet likimas nusprendė kitaip. Kai man sukako aštuoneri, jos gyvenime pasirodė vyras, Valdas. Buvau per maža, kad suprasčiau, kas vyksta, bet netrukus mama išsikraustė pas jį, o mane paliko močiutei ir seneliui. Jie tapo mano tikraisiais tėvais, suteikdami man meilę ir globą. Mama gyveno netoli, bet lankydavosi retai – kartą į savaitę paskambindavo, kartais užsukdavo. Jos šaltumas skaudino, bet aš pripratau.
Begyne dėkinga močiutei ir seneliui. Jie manęs nepaliko, davė namus, šiltumą ir užtikrintumą. Senelis dirbo iki pensijos, močiutė siuvo ir megzdavo, kurdama man gražius drabužius. Aš dėvėjau jos sukneles ir megztinius, jausdamaosi ypatinga. Močiutė vis sakydavo: „Aš paėmiau tave, kad nereikėtų gyventi su patėviu. Jo akys blogos, jis nedoras.“ Aš jai tikėjau, bet tiesa, kurią sužinojau po daugelio metų, pasirodė dar baisesnė.
Kai man buvo dvidešimt, močiutė atvėrė man akis. Valdas mamos nedavė pasirinkimo: arba jis, arba aš. Lina pasirinko jį. Ji manė, kad tokiame amžiuje tai paskutinis šansas būti laimingai ištekėjusiai, ir tikėjosi, kad Valdas su manimi susitaikys. Bet jis nepasikeitė. Mama aukojo mane dėl vyro, kuris nenorėjo dalintis su niekuo. Tiesa sukietino širdį. Negalėjau suprasti, kaip motina gali apleisti savo vaiką dėl svetimo žmogaus.
Praėjo metai. Mama gyveno su Valdu, tačiau jie neturėjo bendrų vaikų. Aš likau su močiute ir seneliu, ir man su jais buvo gerai. Jų meilė gydė mano skausmą, ir net džiaugiausi, kad viskas susiklostė būtent taip. Bet gyvenimas vėl metė išbandymą. Močiutė ir senelis mirė, palikdami man savo dviejų kambarių butą. Aš jame gyvenau nuo aštuonerių metų, ir tai buvo mano namai. Mamai jie nieko netestavo – matyt, nesuteikė jai atleidimo.
Neseniai mama atsidūrė be išėjimo. Valdas mirė, tačiau namo jai neperrašė. Jo sūnūs iš pirmos santuokos, su kuriais jis beveik nebendravo, paveldėjo butą. Vienas iš jų paskambino mamai ir pranešė, kad namas parduodamas. Mama liko be stogo virš galvos. Ir žinot, į kurią duris pabeldė? Į mano. Ji pareiškė, kad nori įsikrausti pas mane, nes „pas tave vietos daug“.
Aš buvau sukrėsta. Mano gyvenimas tik pradėjo taisytis. Susipažinau su vyru, Raimundu, ir planuojame gyventi kartu. Priimti mamą, kuri mane apleido, nenoriu. Ji man nedavė nieko, tik skausmo ir atstumimo jausmą. Nesijaučiu skolinga. Tačiau jos draugai pradėjo skambinti ir kaltinti mane begėdiškumu. „Kaip gali atsiriboti nuo savo motinos? – šaukdavo jie. – Ar tau nebaisu savo sąžinės?“ Jų žodžiai spaudė kaip akmuo, bet negalėjau užmiršti, ką ji padarė.
Aš plyšau. Kartais galvoju apie močiutę – ką ji darytų? Ji buvo mano švyturys, mokė gerumo, bet nekentė neteisybės. Gal turėčiau įsileisti mamą, duoti jai šansą? Bet kiekvieną kartą, prisimindama jos pasirinkimą, jaučiu, kaip užverda pyktis. Ji išsirinko svetimą vyra už savo dukrą, o dabar, kai jai nebeliko kur eiti, prisiminė mane. Tai neteisinga.
Mano siela verkia nuo skausmo ir užuojautos. Noriu kurti savo gyvenimą, mylėti, būti laiminga, bet praeities šešėlis nesiliauja. Ar turėčiau jaustis kaltė, kad saugau savo ramybę? Ar turėčiau atleisti, kad išsilaisvinčiau nuo šio našto? Stoviu pasirinkimo sankryžoje, ir kiekvienas kelias atrodo nepakeliamas. Mama, kuri mane paliko, dabar prašo pagalbos, bet jos išdavystė tebedega kaip atvira žaizda.