Mano dukra mus gėdijosi, nes esame kaimo žmonės. Ir neužsikvietė į savo vestuves…
Su vyru visada gyvenome paprastai, bet sąžiningai. Savo namas, darželis, karvės, rūpesčiai – visa mūsų gyvenimo prasmė buvo viena: išauginti vienintelę dukrą tikslingu žmogumi. Dėl jos mes būtume padarę bet ką. Geriausią – jai. Naujus batelius? Žinoma. Paltą, kad neprastesnis nei miestietės? Tikrai. Net paskutines sukneles nuo savęs nusiimdavome, kad tik ji turėtų viską, kaip žmonės. Ji augo graži, gudri. Mokėsi puikiai, svajojo apie gyvenimą mieste. O mes tiesiog džiaugėmės – bus mūsų Austėjos likimas kitoks, ne toks kaip mūsų.
Vyras, dėka senų ryšių, įdarbino ją prestižiniame sostinės universitete. Nemokamai. Mes tuo didžiavomės kaip savo pačių pergale. Prašėme ją kaip tik galėjome – ir litu, ir šiltais žodžiais. Kiekvienas jos sugrįžimas namo mums buvo šventė. Klausėmės jos pasakojimų kaip pasakų: darbas ofise, geros šeimos jaunuolis – Tomas, verslininko sūnus. Ji spindėjo, kalbėdama apie jį. O mes tik svajojome: kuo greičiau vestuvės…
Tačiau metai bėgo, o jokio oficialaus pasipiršimo nebuvo. Vyras kartą nebeturėjo kantrybės: „Pakviesk Tomą svečiu, bent susipažinsime!“ Ji sukrėtė galvą, pasiteisinant užimtumu. Kartą, antrą. Įtarimai augo. Kažkas buvo ne taip. Ir štai vieną dieną su vyru nusprendėme: patys išvyksime į sostinę. Adresą radome senuose dokumentuose. Nusipirkome dovanų, apsivilkom kuo gražiausiai ir iškeliavome.
Namas pasirodė nepaprastas. Akmuo, stiklas, sargyba. Mus pasitiko draugiškas vyras ir įvedė į vidų. Prabanga kaip iš kinų. Stovėjome, nežinodami, kur žiūrėti, kol mus pakvietė į svetainę. Ir tada aš tai pamačiau. Ant stalo – didelis vestuvinis nuotrauka rėmeliu. Baltoje suknelėje, su gėlių puokšte – mūsų Austėja. Vyras sustingo lyg akmeniu. O aš pajutau, kaip po kojom dingo žemė.
„O jūs kodėl, beje, neatvykote į vestuves?” netikėtai paklausė Tomas.
Mes su vyru pažvelgėm vienas į kitą. Ką jam atsakyti? Kad mes išvis nežinojome? Tada pasirodė ji. Austėja. Jos veidas išsitiesė, lūpos pradėjo drebėti. Ranka mostelėjau, kad išeitume pasikalbėti. Iš pradžių ji bandė kažką murmedi, bet galiausiai pasidavė:
„Aš jūsų nepakvietė… nes… jūs iš kaimo. Man buvo gėda. Norėjau, kad niekas nežinotų, jog mano tėvai – paprasti kaimo žmonės…”
Šie žodžiai įsmigo į širdį. Kaip durklas. Kaip gi taip? Mes? Gėda? Mes, kurie dėl jos atidavėm viską? Kurie dirbome be poilsio, kad ji turėtų ateitį?
„O Tomas?” paklausiau vos kvėpuodama. „Jis žinojo?”
„Taip. Jis buvo už, kad jūs būtumėte vestuvėse. Jis netgi atsiuntė pakvietimą, bet aš jam sakiau, kad jūs atsisakėte…”
Štai taip. Mes – nepageidaujami, kuriuos ji paslėpė. Net nesuteikė mums galimybės būti svarbiausioje jos gyvenimo dienoje. Neatsiprašė, nepaaiškino, tiesiog ištrinė.
Tą pačią dieną išvykome. Be ašarų, be skandalo. Tik širdyje – tuštuma. Kaip gyventi toliau, jei nuo mūsų atsisuko pačios brangiausios vaikas? Kaip vėl tikėti, kad visa tai nebuvo veltui? Kad auginome ne svetimą žmogų?
Nuo tada Austėja neskambina. Ir mes tylime. Ne dėl pykčio – dėl skausmo. Todėl, kad nežinome, ką pasakyti tai, kuri mus taip lengvai išdavė.