Išmaldytos širdys: laimė, nepaisant visko
Anos seserys anksti ištekėjo, išsiskirstė po Lietuvos miestus, susilaukė vaikų. Jų namus užpildė vaikų juokas, o Ana liko tėviškėje, Kėdainiuose, viena. Metai bėgo, o tikėjimas, kad ji sutiks savo meilę, tirpo kaip pavasario sniegas. Kaimynės jau seniai buvo ją atmetę: „Kam tokia dar ir kaime reikalinga?“ Bet Ana nepasirodė. Ji tvarkė ūkį, laikė vištas, ožkas, sodino daržą. Derlių rinkdavo ir siųsdavo seserims, kad jų vaikai valgytų šviežias daržoves. Jos raugintas duona buvo legendinis: svečiai prašydavo iškepti, o ji niekada neatsisakydavo.
Ana nesiskundė. Su nuolankumu priėmė savo likimą, džiaugdamasi rūpindamasi sūnėnais, kurie atvažiuodavo vasarą. Jų švelnūs balsai užpildydavo namus gyvenimu, bet kai jie išvykdavo, tyla tapdavo gilesnė. Ana neprarado vilties, bet širdies gilumoje ruošėsi vienatvei.
Tačiau likimas pasirūpino kitaip.
Vieną liepos dieną į kaimynų namą atvažiavo darbininkai – statyti pirtį. Ir Anai atsirado darbo: reikėjo taisyti tvarto stogą, keisti pirties kaminą, o ir smulkių darbų kaip visada prisirinko. Be vyriškų rankų kaime sunku, nors Ana ir mokėjo susitvarkyti su kirviu bei kūju. Vienas darbininkas, Vytautas, sutiko padėti. Jis buvo išsiskyręs, be vaikų, su pavargusiais, bet šiltais akimis.
Iš pradžių jie tiesiog kalbėjosi: apie gyvenimą, kaimą, apie tai, kaip sunku būti vienam. Vėliau jis ėmė užsukti vis dažniau, padėdavo ūkyje, o Ana jam virtų vakarienę. Draugystė peraugo į kažką didesnio. Keturiasdešimties Ana ištekėjo. Vestuvės buvo kuklios, bet jos akys spindėjo tokiu šviesu, kad niekas nebeturėtų drąsos vadinti ją negražia. Vytautas, trimis metais vyresnis, žiūrėjo į ją kaip į stebuklą.
Keturiasdešimt dviejų Ana pagimdė Andrių. Vytautas tuomet jau buvo keturiasdešimt penkerių metų tėvas, bet pavargimo jame nebuvo – tik laimė. Po trejų metų gimė Giedrė. Vaikai buvo jų išmaldytas dovanas, jų šviesa. Nepaisant pašaipų ir išankstinių nuspėjimų, jie lengvai susitvarkydavo. Visas darbas, susijęs su vaikais, nešė džiaugsmą: pirmi žingsniai, pirmi žodžiai, pirmi piešiniai.
„Ar pavargai, mano brangioji?“ – kiekvieną vakarą klausdavo Vytautas, apkabinęs Aną.
„Truputį,“ – juokdavosi ji, o jos veidas apsipildydavo šilumos.
Dvidešimt metų pralėkė kaip viena diena. Andrius užaugo, o Giedrė mokėsi mieste. Ana ir Vytautas laukė anūkų. Vytautas, visų rankų meistras, jau buvo sutvarkęs kieme vaikų aikštelę – sūpynes, čiuožyklą, smėlio dėžę. Jų namus užpildė šiluma, nors ir ne turtai. Ana jau nejautėsi nepatrauklia. Kaip galima manyti apie save blogai, kai tave taip mylint apkabina ir vadina „brangiąja“?
Bet kartais, vakarų tyloje, Ana prisimindė vienatvės metus. Kaimynių žiaurūs žodžiai, gailesčio pilni žvilgsniai, tylus pasmerkimas. Ji visa tai išgyveno, tačiau jos širdis neužkietėjo. Ji žinojo – jos laimė ne atsitiktinumas, o dovana, išmaldytą daugelio laikymetės vilčių.
Ana žiūrėjo į Vytautą, į savo namus, į vaikų nuotraukas, ir ašaros veržėsi į akis. Ne iš skausmo, o iš dėkingumo. UJie abu žinojo, kad kiekviena išmaldytą akimirką verta laukti, nes tikra meilė visada atneša šviesą, net ir po tamsiausių naktų.