Senasis maisto prekių parduotuvėlė Kauno pakraštyje buvo vietinių mylima – skaniai virę maistą, dosnios porcijos, širdingos pardavėjos. Aušra Kazlauskaitė dirbo jau penkioliktus metus – prie svarstyklių, o vėliau skyriaus vedėja. Atmintyje laikė viską – kas kiek įdarytų pipirų nori, kam užmirštų grikių košę padaryti, o kam pabarstyti kruopščiai, „iš gero širdies“.
Tą dieną ji skubėjo iš sandėlio su lėkšte šaltiena. Tik pastatė į vitriną, akį užkabino pažįstama figūra – ūgiškas vyras apsiavęs nudilus palta, akiuose liūdesys, stovėjo prie prekystalio ir lyg ko ieškojo.
Aušra skubiai priėjo:
— Jei Jūs ieškote Dovilės, ji susirgusi. Grįž kitą savaitę. Jums, kaip įprasta – bulviniai blynai ir kepsnynė?
Vyras nustebo:
— Jūs net atsimenate, ką aš paprastai perku?
— Žinoma. Juk esate mūsų pastovus klientas, – užraudo Neda.
Jis susimąstė, bet staiga tyliai pridūrė:
— Aš vis norėjau užsukti pas Jus, Aušra, bet vis Dovilę užklumpu. Net liūdna.
— O iš kur Jūs žinote, kaip mane vadina?
— Taigi ant Jūsų ženkliuko parašyta.
Iš užnugario erzliai pasigirdo Danutės balsas:
— Vyras! Netrukdykite eilei! Už Jūsų jau dešimt žmonių!
Jis sukrėtė galvą:
— Atsiprašau. Naminius blynus, prašau…
Ir jau tyliau, žvelgdamas tiesiai į akis:
— Gal kada nors gera moteris man naminius blynus iškeps. Atleiskite, Aušra, Jūsų pirštas tuščias… jei nesate ištekėjusi – gal galėčiau jus palydėti po darbo? Aš čia, už gatvės, gyvenu vienas.
Aušra vos pastebimai linktelėjo ir perdavė maišelį. Krūtinėje plakė širdis – kaip jaunystėje.
— Tai iki vakaro, – nusišypsojo jis. — Beje, mane vadina Tadas.
Visą dieną Aušra tarsi skrido ore. Net Danutė pastebėjo:
— Aušrute, ar nesirgsti? Skruostai raudoni kaip mergaičiai prieš pasimatymą!
— Viskas gerai, Danute, tiesiog nuotaika puiki.
Prieš pamainos pabaigą Aušra pataškė lūpas, užsivilko šaliką ir išėjo iš parduotuvės. Tadas jau laukė.
— Pasivaikščiosime? Gal į kiną?
Oras buvo šlapias, šlapias sniegas kibirkščiojo ant blakstienų. Jie ėjo bulvaru, tyliai šnekėdami, lyp būtų pažįstami šimtą metų. Tam tikru momentu jis pasiūlė:
— Aušrute, eikime pas mane? Arbatos išgersime, sušilsime. Aš gi čia pat gyvenu.
— Na nežinau… mes gi beveik nesipažįstame…
— Kaip nesipažįstame? Aš jau metus stebiu tave. Vaikštinėju, žaviuosi, kaip dirbi. Tu gera, sąžininga. Su senelėmis švelni, su vaikais maloni. Tarsi seniai tave pažįstu. O ar tu manęs nepažįsti?
Ji nusišypsojo:
— Gerai, Tadai. Eime, nes tikrai – peršlapsčiau iki kaulų.
Jo bute buvo paprasta, bet jauku. Nuėmė nuo jos paltą, sudėjo džiūti batsius, užvirė arbatos su citrina, ištraukė sausainius.
Kai lauke praūžė pura, staiga pasiūlė:
— Pasilik. Aš sau virtuvėje pasidėsiu. Kur tu dabar eisi?
Aušra apsidairė – šilta, ramu, o širdis šnabždėjo: nereikia bėgti.
— Gerai, pasilieku…
Ji atsigulo ant sofos, jis – į virtuvę. Tačiau išsibudė jau kartu – atskirai nepavyko miegoti.
Kai Dovilė grįžo po ligos, iš karto pamatė, kaip Tadas sutinka Aušrą po darbo.
— Žiūrėk, nepasiklydai! Aš tik į ligoninę – tu jau vyriką prisivarei! – juokėsi ji.
Tiesą sakant, Dovilė džiaugėsi. Juk laiminga Aušra buvo kaip saulė – jos šviesa šildė visus aplink. O laimė, kai ji tikra, matosi iš toli. Ir net bulviniai blynai su kepsniu tą savaitę kažkodėl greičiau išparduodavo…
Kasdienybėje kartais netikėtai atrandi ne tik pirkinius, bet ir šilčiausius jausmus. Gyvenimas moko – meilė gali užklupti ten, kur jos visai nesitiki.