Julijos butas – ir nė vienos giminės
Julija plovė indus, kai išgirdo skambutį į duris. Ant slenksčiu, lyg perkūnas giedro dangum, stovėjo uošvė.
— Labas, Julyt, — su apsimestina švelnumu tarė Nelė Jurgievna. — Nusprendžiau jus aplankyti. Užsukau svečiu!
Julija pakvietė ją į virtuvę, užvirė vandensį ir šūkštelėjo vyrui:
— Vytaut, tavo mama atėjo!
Po kelių minučių visa šeima jau sėdėjo prie stalo. Uošvė lėtai maišė cukrų arbate, žvelgdama į martį su taip pažįsčamu žvilgsniu, už kurio Julija jau senai išmoko atpažinti artėjančią manipuliaciją.
— Žinai, Vytautuk, — pradėjo Nelė Jurgievna, — Dovydas pasiūlė Onutei pasikelti pas jį. Įsivaizduok, dar iki vestuvių!
— Na, jis pasikėsino, — nusišypsojo Vytautas. — Mūsų Onutė jam parodys. Ramy gyventi tikrai nepavyks!
— Tu klysti! — su pasididžiavimu atkirto uošvė. — Onutė visai kitokia. Ji kukli, protinga, ne kaip kai kurios…
Julija pagavo tą žvilgsnį. Akmuo, kaip visada, skėdėsi į jos pusę. Ir ji vėl apsimetė, kad to nepastebėjo.
— O žinai, ką Dovydas dar padarė? — iškilmingai pakėlė pirštą uošvė. — Padovanojo jai butą! Įsivaizduoji? Vestuvėms! Tikvras vyras!
Vytautas susiraukė.
— Pažiūrėsim, ką jis ten dovanojo. Kol dokumentų nepamatysiu – netikėsiu.
— Štai ką reiškia teisingas pasirinkimas! — neatsilikė Nelė. — O tu, tarp kitko, žmoną turi su butu, bet net savininku nesi.
Julija išėjo iš kambario. Širdį sugniaužė. Vėl tas pats – apie „užsiregistruokiu pusę“, „kur teisingumas“, „bendra šeima“. Jau metai, kaip jie ištekėję, ir visą šį laiką Nelė Jurgievna bandė išspausti nors gabalėlį ylo busto.
Vytautas irgi pradėjo spausti: sakė, juokiasi iš jo, vyras be buto. Ir mašiną nusipirkęs, ir remontą padaręs, ir baldus – bet viskas svetima.
— Taves niekas neapgavo, Vytaut, — atsakydavo jam Julija. — Tu vesiesi ne už buto, o su manimi. Ar ne?
Jis nutildavo. Iki kito mamos apsilankymo.
Kai į namus atvykusi Vytauto valdinga teta, jis pradėjo pasakoti pasakas.
— Taip, butą nupirkome. Daugiausia mano pinigais, — užtikrintai pareiškė jis.
Julija vos neužspringo arbata. Melas tekėjo kaip upė. Ji tylėjo. Ne dėl jo – dėl savęs.
Tada atėjo draugas Andrius. Vytautas vėl išskleidė uodegą:
— Įeik, laikykis kaip namie. Butas gi mūsų su Julija!
— Šaunuolis! — su susižavėjimu tarė draugas. — Vedei, butą įsigijai. Ir mašina pas tave puiki!
Julija žiūrėjo ir nepatikėjo savo akimis. Kur tas geras, paprastas vaikinas, su kuriuo ji susitikdavo?
Ji surinko daiktus ir išsikraustė pas tėvus.
— Mam, aš nebegaliu. Jaučiuosi ne žmona, o investuotoja. Jis ir vedė tik dėl buto…
— Pagalvok, dukreli. Bet buto – niekam, girdi? Ne gabalėlio!
Julija grįžo. Ir netrukus pas juos atvarė uošvė. Be perspėjimo, susiraukusi, ašaromis apsipylusi.
— Vytaut, nelaimė! Onutę Dovydas paliko. Viskas – vestuvių nebus. O ji priėmė paskolų: mašinai, drabužiams, telefonui…
— O mums ką? — sutikino Vytautas.
— Reikia padėti. Tegul Julija užsiregistruoja pusę buto tau. Užstatysim, skolą padengsim. Po to viską grąžinsim!
Julija apnyko. Bet greit atsigavo.
— Niekada! Šis butas – mano tėvų d”Bet vyras sugrįžo po mėnesio, lyg niekur nieko, nors jam buvo aiškiai pasakyta – šiame name jam nebeliko vietos.”