Laiminga sutikimas
Ana ištekėjo už Tomas iškart po universiteto baigimo. Jų meilė buvo tokia stipri, kad atrodė, tarsi pasaulis sukasi tik jų dvejetui. Matydami jų laimę, tėvai padėjo jaunai porai nusipirkti erdvų dviejų kambarių butą Kaune.
Vieną kambarį jie su širdies drebuliu įrengė vaikų kambariui. Nusipirko dvi mažytis loveles, jau įsivaizduodami, kaip jų ateities kūdikis saldžiai miegos vienoje iš jų. Netgi parinko vardą pirmagimiui – Domantas. Kažkodėl Ana ir Tomas buvo įsitikinę, kad gims berniukas. Jei atsiras mergaitė, jie pasirinko vardą Austėja. Tačiau visiems pažįstamiems jie su entuziazmu kalbėjo tik apie Domantą, lyg mergaitė būtų tik nutolusi galimybė.
Sužinojusi apie tai, Anos močiutė Aldona griežtai pabarstė anūkę:
„Anelė, negalima taip! Duovėti vardą iš anksto – blogas ženklas! Vardą duoda tik gimusiam vaikui!“
„Močiutė, bet kodėl tu tikėji šitais prieštaisiais?“ – nusišypsojo Ana.
Tačiau praėjo trys metai, o vaikų kambarys liko tuščias, tarsi prakeiktas. Ana negalėjo pastoti. Vaistai, gydėjai, begaliniai tyrimai – niekas nepadėjo. Viltis tirpo kaip pavasario sniegas, palikdama už save tik šaltį ir tuštumą.
Aldona, matydi anūkės kančią, įkalbėjo ją apsilankyti pas žynę, tetą Oną. Ana netikėjo tokiomis nelogiškomis būdais, bet neviltis privertė ją sutikti. „O jeigu?“ – švystelėjo mintis.
Tėta Ona, išklausiusi Aną, pažvelgė į ją giliais, beveik bauginančiais akimis ir tarė:
„Jūs su vyru svajojote apie sūnų, jam davėte vardą Domantas. Bet vardas atsirado anksčiau nei vaikas. Kažkas tą vardą atėmė. Dabar jūs ir tas, kas neša tą vardą, esat nelaimingi. Padarykite tą vaiką laimingą – ir laimė ateis pas jus.“
Ana klausėsi, o širdis suspaudė. Kažkodėl senos žynės žodžiai skambėjo tiesa.
„Teta Ona, ką daryti?“ – balso drebulys atskleidė Anos baimę.
„Pati suprasi,“ – paslaptingai atsakė žynė. „Suprasi – ir laimė apsilankys jūsų namuose.“
Praėjo dar vieneri metai. Vaiko vis nebuvo. Ana beveik pamiršo žynės žodžius, tačiau viltis stebukle smilkė jos širdyje. Tomas taip pat neturėjo vilties, nors liūdesio šešėlis vis dažniau užgriozdino jo akis.
Vieną dieną Ana atsidūrė kitame miesto gale. Ji ėjo pro senąjį lėlių teatrą, kai sustėjo autobusas su užrašu „Vaikų namai“. Iš jo ėmė išbėgti mažiukai, trjų-keturjų metų, linksmai čiulbantys kaip žvirblių pulkelis. Ana sustojo, sužavėta jų besirūpinančio juoko. Staiga išgirdo auklėtojos šauksmą:
„Domant-ai!“
Mažas berniukas, vejdamasis pabėgusią kepuraitę, išbėgo į gatvę. Ana, stovėjusi arčiausiai, puolė link jo, pagriebė už rankos ir prispaudė prie savęs, jaudamasi, kaip širdis plaka.
„Domantai!“ – iškvietė ji, pati nesuprasdama, kodėl taip jį pavadino.
„Mama,“ – tyliai tarė berniukas, sugniaužęs Anos kakį mažomis rankutėmis.
Prie jų pri„Mama,“ – tyliai tarė berniukas, sugniaužęs Anos kakį mažomis rankutėmis, o Ana pajuto, kad ši akimirka pakeis visą jų gyvenimą.
