Šalta rytą miestelyje Girionių, kur vėjas plaikė per platformas nukritusius lapus, staiga pastebėjau ją stotyje „Šiaurės“. Ji stovėjo pačiam platformos krašte, lyg nebepriklausytų šiam pasauliui – raudonu paltu, kurį metro vėjas draskė tarsi popierių, plaukais nekreipdama dėmesio surištais į kuodelį, baltais ausinukais, iš kurių, atrodė, netekėjo muzika, o tyla. Jos pozoje nebuvo traukinio laukimo, tik gili, sustingusi liūdesio žyma – tarsi ji žinojo ką nors, ko nežinojome mes, ir dabar tiesiog laukė, kol laikas pasivys jos skausmą. Jos žvilgsnis skrendo kažkur už bėgių, už minių, į nematomą jos vidinio pasaulio toli, kur niekas neturėjo kelio.
Pagalvojau apie laiškus, kurių niekas neatsiuntė, apie melodijas, girdimas tik atmintyje. Ji atrodė kaip žmogus, kurį kažkas vis dar laiko už rankos – praeities šmėkla, kuri nesileidžia.
Aš pavėlavau į savo traukinį.
Ji išvyko kitu.
Po savaitės vėl ją mačiau. Viskas buvo beveik kaip pirmą kartą: ta pati stotis, tas pats rytinis metas, tas pats šaltas lempų šviesos šaltumas. Ji stovėjo savo raudoname palte, lyg tai būtų ne drabužis, o antra oda – apsauga nuo pasaulio. Ir vėl – atsiskyrusi, tarp sapno ir tikrovės. Rankoje ji laikė baltą leliją, vienišą gėlę, aprištą plona juostele. Tai nebuvo tiesiog papuošimas – tai buvo kažko didesnio simbolis: praradimo, atsisveikinimo, ramybės. Pagalvojau apie tragediją, apie metines, apie skausmą, kurio negalima išreikšti žodžiais. Lelija atrodė ne meilės, bet susitaikymo su negrįžtamu įkūnijimu.
Priėjau arčiau nei praeitą kartą. Širdis daužėsi, lyb būtų išvystusi, kad šis akimirka viską pakeis.
– Atsiprašau, – tariau, – jums nukrito bilietas.
Žinojau, kad meluoju. Bet man reikėjo, kad ji užkalbėtų. Arba bent pastebėtų.
Ji apsisuko lėtai, lyg grįžtanti iš kitos erdvės. Pažvelgė į mane, bet jos akys buvo tuščios – tarpduryje matė ne mane, o kažko seniai pranykusio šešėlį. Truputį linktelėjo. Jos žvilgsnyje buvo ežero skaidrumo ir akmens sunkumo, tarsi ji nešė krūvį, kurio niekas negalėjo pasidalinti. Tada vagono durys užsidarė, ir ji dingo tunelyje, palikusi tik lelijų kvapą – kartų kaip atmintis.
Pradėjau važinėti metro be tikslo. Keičiau linijas, stotis, laiką – vis dėl to, kad dar sykį ją sutikčiau. Kartais pagaudavau jos žvilgsnį, kartais – tik per langą praslydusį siluetą. Kartais – tik tuščią vietą, kur ji turėjo stovėti. Bet grįždavau kaip į piligrimystę, vedamas jausmo, kurio negalėjau paaiškinti.
Po mėnesio apsisprendžiau:
– Atsiprašau, mes dažnai susiduriame… Gal norėtumėte išgerti arbatos?
Ji nusišypsojo – tylus šypsenėlė, tarsi bandoma prisiminti, kaip tai daroma.
– Kavos negaliu, širdis nebetveria. Bet arbata – gerai.
Įėjome į mažą arbatinę prie stoties, kur sklido imbiero ir medaus kvapas. Čia laikas tekėjo lėtai, kaip sirupas. Sužinojau, kad ji vardu Gabija. Kad buvo dainininkė, bet paliko sceną prieš trejus metus – „po to, kas nutiko“. Nepaklausiau, kas tai buvo. Ji papasakojo pati, po savaitės, kai atnešiau jai romaskos arbatos ir pyragėlio.
– Pamečiau sūnų, – tarė ji, žvelgdama į puodelį. – Jam buvo šeši. Tiesiog vieną rytą neatsikėlė. Tuomet dainuoju operoje, ruošiausi dideliam vaidmeniui. Ir staiga supratau: kam visa tai, jei negaliu grąžinti ryto, kai jis mane budindavo, prašydamas įjungti savo mylimą animacinį filmą?
Tyliu. Ne dėl to, kad nežinojau, ką pasakyti, bet todėl, kad bet koks žodis būtų perteklinis. Ji žvelgė į langą ir šnabždėjo: „Jei ilgai tyli, galima išgirsti, kaip miestas nutyla“.
Susitikdavome dažnai, be planų ir pažadų. Vaikščiodavome per sušalusias Girionių gatves, kartais nuvažiuodavome iki galinės stotelės, tiesiog sėdėdami greta. Gabija rašė laiškus sūnui – ne siųsdama, laikydama juos sąsiuvinyje. Kartais skaitydavo man ištraukas, pilnas šviesos, žolės kvapo ir savo šiltos atminties. Klausydavau, bijodamas prisipažinti, kad įsimylėjau. Bijojau sudaužyti jos trapų pasaulį.
Vieną rytą jos nebuvo. Nei platformoje, nei traukinyje, nei kitame. Savaitė, dar viena – ji dingo. Važinėjau toliau, nors žinojau, kad beprasmiška. Ji išėjo, kaip išeina paukščiai – ne dėl to, kad norėjo, o todėl, kad taip liepė gyvenimas.
Po dviejų mėnesių radine jos užrašą kelnės kišenėje. Jos rašysena – skirtinga, bet lengva, kaip jos žingsniai:
„Tu buvai mano kelionės palydovas. Ačiū už šilumą. Aš einu tolyn. Gal ten, kur būsiu, vėl išmoksiu juoktis. Nemanek aš. Tiesiog atsimink.“
Atsiminiau.
Nuo tada metro pradėjau matyti žmones – jų ašaras, jų susimąstymus, jų šypsenas, paslėptas mintyse. Kartais, pamatęs ką nors raudoname paltKartais, pamatęs ką nors raudoname paltėlyje, užsimirštu kvėpuoti – bet tai jau ne ji.
