Vyras išėjo, bet apsiriko
Kai Dovydas grįžo namo penktadienio vakare, bute kvepė keptomis bulvėmis ir kažkuo rūgščiu. Jis susiraukė: Laima vėl gamino kopūstus, nors žinojo, kaip jis jų nekenčia. Nusiėmęs brangų paltą, jis kruopščiai pakabino jį ant pečiukų ir nusileido į virtuvę.
— Labas, — sumurmojo jis.
— Jau pavalgęs darbe, matyt? — paklausė ji be šypsenos.
— Buvo pokylis po susitikimo. Klientas iš naftos sektoriaus, surengė banketą. Bet parsivežiau sutartį už du milijonus.
Laima tylėjo. Ji stovėjo prie viryklės seno naminių rūbų, plaukai surišti į kuodelį. Veide atspindėjosi nuovargis. Jai tikrai buvo vis vien – net ir šimtas milijonų nebegrąžintų to, kas tarp jų buvo prieš dvejus metus.
Dovydas atsisėdo prie stalo, atsidarė butelį mineralinio vandens. Pagal žmonos akis slinko kažkas panašaus į priekaištą.
— Tau jau net žvilgsnis kitoks, — tarė ji.
— Koks „kitoks“?
— Išdidus. Lyg aš tavo tarna. Vis tai – ne apie mus. Tu dabar kitoks, Dovydai.
— Lai, tu rimtai? Aš prasidirbu visas dienas! Viskas, ką turim – mano darbas. Butas, naujas automobilis, poilsiai. O tu ką? Net nebedirbi.
— Aš nedirbu, nes tu to reikalavai! — jos balsas sutriškėjo. — Pats sakėi: „Sėdėk namie, ilsėkis, dabar galiu išlaikyti“. O dabar žiūri, lyg aš parazitė.
Dovydas atstūmė lėkštę.
— Tu tiesiog pavydi. Aš augu, o tu stovi vietoje. Tai ne mano kaltė.
— Aš stoviu, nes tu neleidi man judėti.
Jis atsistojo, erzydamas atstūmė kėdę:
— Jei nepatinka – gali gyventi, kaip nori. Tik vėliau nesiskųsk.
Jų santuoka prasidėjo gražiai. Tada Dovydas buvo reklamos agentūros vadybininkas, o Laima – anglų kalbos mokytoja. Nuomavosi butą, taupė po truputį, kartu rinkdavosi nebrangius dovanas vienas kitam. Jų laimė buvo mažuose dalykuose – vakarinėse pasivaikščiojimose prie upės, miško piknikuose, naminiuose filmuose.
Viskas pasikeitė, kai Dovydą pakvietė į naują agentūrą, pasiūlydami plėtros direktoriaus postą. Atlyginimas – trigubai didesnis. Jis ėmė sparčiai kilti: komandiruotės, premijos, nauji ryšiai. Nusipirko dviejų kambarių butą naujųjų statybų rajone, Laima išėjo iš darbo – jo prašymu: „Kam tau ta mokykla— Aš tave išlaikysiu, ir galiausiai Dovydas liko vienas su savo tuščiais milijonais, kol Laima rado džiaugsmą paprastuose dalykuose, kuriuos jie kadaise mylėjo kartu.