Gabija nežinojo, kodėl ją traukė prie traukinių stoties. Gal dėl to, kad traukiniai niekada neužsibūna – išvyksta laiku, net jei ji nepasiruošusi. O gal todėl, kad peronais lengviau kvėpuoti: triukšmas, judesys, svetimi veidai. Niekas nežiūri per ilgai. Niekas neužduoda klausimų. Viskas trumpalaikiška, tarsi pats gyvenimas čia – tik persėdimui. Ir šitoje trumpame buvo kažkas guodžiančio. Čia niekas nežinojo, kokia ji buvo prieš šį rytą. Niekas neklaustų, kodėl akys raudonos, o rankos dreba.
Tris kartus per savaitę, po pamainos ligoninėje, ji užsuka į Vilniaus geležinkelio stotį. Pirkdavo arbatos popieriniame puodelėlyje, imdavo bandelę ir atsisėsdavo prie lango laukiamajame salėje. Kartais tiesiog sėdėdavo, jausdama puodelio šilumą kaip vienintelį tvirtą dalyką tą dieną. Kartais rašydavo sąsiuvinyje – ne mintis, o tiesiog žodžius, kad įsitikintų: ji vis dar sugeba juos sudėti į sakinius. Kartais žiūrėdavo į informacinį ekraną – ne tam, kad išvyktų, o kad prisimintų: galima. Galima išvykti. Galima grįžti. Galima vėl tapti kuo nors kitu. Ar bent jau savimi, bet ne ta, kuri liko praeityje.
Prieš metus jos brolis dingo. Tiesiog išėjo iš buto ir nesugrįžo. Jokių skambučių. Jokių užrašų. Jokių stebėjimo kamerų. Jokių užuominų – lyg išgaravęs. Policija sakė: „Taip būna. Vyrai dažnai patys išeina“. Dokumentus užpildė, linktelėjo, pamiršo. Bet ji žinojo – jis neišėjo. Jis dingo. Kaip užgesinta šviesa. Akimirksniu. Be įspėjimų. Be paaiškinimų. Tarsi kas nors jį ištraukė iš jos gyvenimo, nepalikęs net šešėlio.
Motina po to atsigulė. Beveik iškart. Žiūrėjo į sieną, tylėjo, nevalgė. Tėvas užsidarė, kalbėjo pro dantis, lyg namie viskas tapo svetima. Likusi ji – su nuotraukomis, su likusiu jo paltu kvapu, su klausimais, į kuriuos niekas neketino atsakyti. Namai prisipildė aidų. Viskas, kas anksčiau skambėjo gyvai – dabar skambėjo tuštuma.
Pirmus mėnesius ji ieškojo: skambindavo į ligonines, mirusiųjų patalpas, savanorių organizacijas. Lipdydavo skelbimus stotelėse. Žiūrėjo elgetoms į akis, tarsi tikėdamasi, kad vienas iš jų apsisuks – ir tai bus jis.
