Tik taip, kaip yra
Kai Gabija pasakė „man jau atsibodo tylėti“, ji nesikėlė balse. Tiesiog padėjo šaukštą ant stalo, pažvelgė pro langą ir tarė tai — taip ramiai, lyg kasdienybėje. Kaip sakoma „reikia išnešti šiukšles“ ar „pamiršau nusipirkti pieno“ — be aistros, bet taip, kad kambaryje staiga tapo tylu, lyg būtų išjungus garsą.
Dovydas pakėlė akis nuo telefono, bet ne iš karto suvokė, kas nutiko. Jis girdėjo jos balsą, tačiau žodžių prasmė pasiekė vėliau, lyg garsas sklindantis vandens užuoveja. Jis pažiūrėjo į ją, paskui vėl į ekraną — tarsi tarp jų būtų stiklas, per kurį nieko nesuprasi.
— Apie ką tu?
— Apie mus. Apie tai, kaip gyvename. Tyliai.
Jis nieko neatsakė. Vėl žiūrėjo į ekraną. Mintyse švystelėjo: „vėl“. Nors „vėl“ nebuvo. Ji tylėjo ilgai. Labai ilgai. Ir jis tai žinojo, bet apsimetė, kad nematė. Patogu. Be ginčų. Be pauzių. Tik dabar pauzė tapo amžina.
Kartu jie gyveno septynerius metus. Buvo visko: kelionių, pykčių, kvailų filmų, draugų, remonto. Jie pykdavosi dėl niekų, susitaikydavo naktį virtuvėje, dalijasi pyragu, kartu svaiguliuodavo. Bet paskui — lyg būtų išjungus garsą. Ne iš karto. Pamažu. Pradžioje nebaigdavo girdėti. Paskiau — nebaigdavo sakyti. Nustojo skambinti vienas kitam dieną. Tada nustojo klausti „kaip sekasi“. Tada tiesiog gyveno. Švari virtuvė, įjungtas virdulys, sąskaitų sąraišas ant stalo. Be skonio. Be priežasčių. Be „mūsų“
— Aš čia nebepasigiriu, Dovydai. — Ji vis dar žiūrėjo pro langą. — Manęs tarsi nėra.
Jis norėjo pasakyti kažką svarbaus. Kad girdi. Kad viskas ne taip. Kad tiesiog pavargęs, tiesiog įsikibęs į darbus. Kad myli, tik pamiršo kalbą. Bet žodžiai neatėjo. Ne todėl, kad jau nebemyli — o todėl, kad seniai nekalbėjo garsiai. Ir atprato girdėti save.
Gabija atsistojo, pastatė puoduką į kriauklę. Tada apsivilko paltą. Paėmė raktus. Išėjo. Jis nesulaikė. Jis net nežinojo, ar reikia. Ir tai buvo baisiausia. Ne jos žingsniai link durų, ne spragtelėjimas užraktui užsidarant, o tai, kaip lengvai tai įvyko. Be riksmo. Be „pabūk“. Per lengvai, tarsi neišnyktų nieko svarbaus.
Ji ėjo gatve, o sniegas po kojom tyškėjo, lyg iš filmo. Žmonės skubėjo, niekas į nieką nežiūrėjo. Gabija sustojo prie šviesoforo ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto esanti vietoje. Ne prasmėje „kur reikia“, o tiesiog — čia ir dabar. Ne praeityje, ne įsivaizduojamuose pasaJi žengė tolyn, o sniegas tylėdamas dengė jos pėdsakus, lyg nieko ir nebuvo.
