Gerumas nugalės: kaip sukurti šiltus šeimos ryšius

Ona Didžiulienė žinojo, kad niekada netaps tokia pikta uošve. Ji buvo gera ir švelni moteris, o sūnų augino suprasdama, kad vieną dieną jis turės savo šeimą. Ir jos sūnus Mindaugas jai nieko nebuvo skolingas.

Todėl, kai Mindaugas atvedė į namus sužadėtinę – mielą ir malonų merginą Giedrė, Ona Didžiulienė ją priėjo labai šiltai.

Ir Giedrė aiškiai stengėsi įtikti būsimai uošvei. Gyrė jos virtuvės kulinarinius kūrinius, sakė, kad ji turi labai gražų butą, kalbino komplimentais. Ona Didžiulienė buvo tikra, kad jų santykiai bus be konfliktų.

Giedrė ir Mindaugas nusprendė gyventi kartu. Sūnus kažkada užsiminė, kad galėtų apsigyventi kartu su mama, bet Onai Didžiulienei ši mintis ne itin patiko.

„Aš jūsų, žinoma, neišvarysiu. Bet, sūnau, tai ne pats geriausias sumanymas. Jaunieji ir tėvai turėtų gyventi atskirai. Kiekvienas turi savo tvarkaraštį, ir kartais visi trokšta ramybės. Be to, dvi šeimininkės virtuvėje – tai niekada gera.“

Mindaugas išklausė motiną, tačiau nuomai mokėti jam buvo gana sunku. Tuomet Ona Didžiulienė pasiūlė, kad ji padės, kol jie su Giedrė „atsistos ant kojų“.

„Aš galiu mokėti trečdalį nuomos pradžioje, o vėliau jau patys.“

Mindaugas džiaugsmingai sutiko. O Ona Didžiulienė buvo pasirengusi atiduoti tuos pinigus, nes tai buvo kaina už ramybę ir gerus santykius.

Ji puikiai prisiminė, kaip pirmus trejus santuokos metus ji su vyru gyveno kartu su jo tėvais. Tai buvo išties blogas sapnas. Nors ir jos uošvė iš esmės buvo nebloga moteris, bet vistiek kildavo ginčų, nesusipratimų, įžeidimų. O su maitu irgi buvo sunku – mėgsta gi skirtingus patiekalus. Ir ką uošvė gamindavo, Ona Didžiulienė paprasčiausiai negalėjo valgyti. Bet tekdavo, kad neįžeistų šeimininkės. O ir uošvei tai buvo sunku.

Mindaugas ir Giedrė išsinuomavo butą visai netoli motinos. Ir Ona Didžiulienė tuo labai džiaugėsi. Gyventi kartu ji visiškai nenorėjo, bet matytis su sūnumi – be abejo, troško.

Giedrė dirbo darželėje auklėtoja ir uždirbdavo labai nedaug. Mindaugas irgi per daug nesistengdavo kilti karjeros laiptais, jam pakakdavo ir darbo fabrike.

Kai tik jaunieji persikėlė, Ona Didžiulienė pasiūlė padėti jiems įsikurti.

„Oi, ačiū jums“, sušuko Giedrė. „Butas toks purvinas, nežinau, nuo ko pradėti.“

Tuomet motina paėmė šluostes, švariklius ir skubėjo į pagalbą sūnui bei būsimai martai.

Ona Didžiulienė tik giliai atsiduso, stebėdama, kaip Giedrė valo. Buvo matyti, kad tai jai nebūna dažnas darbas ir kad šis užsiėmimas ją labai vargina.

Galima sakyti, kad Ona Didžiulienė viską padarė pati. Giedrė, žinoma, apsipylė padėkais, sakė, kad jai reikia mokytis iš būsimos uošvės. Bet Ona Didžiulienė buvo tokia pavargusi, kad vos klausėsi.

Kitą dieną Mindaugas paskambino mamai ir pasiūlė susitikti savaitgalį.

„Mes atvažiuosime pas tave, tu neprieštarauji?“ paklausė jis.

„Žinoma, važiuokite, aš tik džiaugsiuos“, atsakė Ona Didžiulienė.

Prisidėti prie vakarienės ruošimo, žinoma, teko jai. Tačiau pabūti kartu jai tikrai buvo malonu, o be to, norėjosi išgirsti, kaip sekasi jauniesiems pradėti bendrą gyvenimą.

Tačiau, kai Mindaugas ir Giedrė atvažiavo, motinos nuotaika truputį nukrito. Ji pusdienį praleido prie viryklės – pagamino karšto patiekalo, salotų, net užkandžių. O jieO jiems tai net nepateko į galvą – atvažiavo be jokio dovanėlio, net pirmynų pyragaičių nepasiėmė.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

sixteen − eleven =

Gerumas nugalės: kaip sukurti šiltus šeimos ryšius