Aistė sėjo virtuvėje, lengvai maišydama čiužinį puodelė. Laupe siūkavo beržo šakos, girdėdavosi vaikiškas juokas – jos mažylis Lukas žaidė po kiemą su kaimynu Martynu ir jo šuniuku. Viskas atrodė taip paprastai, įprastinėje šeimos ramybėje. Beveik tobula ramybės iliuzija. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad per kelias trumpas dienas jos pasaulis apsivers, griūvančias liekanas teks rankioti iš paskutinių įdėdama jėgų.
Telefonas paskambino visiškai netikėtai. Tai nebuvo Darius – vyras skambindavo retai, visada trumpai pranešė: „Grįšiu po darbo vėlai“, arba „Pirk kažką vakarienei“. Čia buvo keistas numeris, neaiškus ir šaltai anonimiškas.
„Alio?“ – tarė Aistė, prilipdydama ragelį prie ausies.
Nežinomo merginos balsas iš kito galo buvo keistai užtikrintas.
„Aiste? Labas. Aš Gabija. Aš ir tu esame nesutikusios… kol kas.“
Aistė lengvai susiraukė. Ji išgirdo švelnią pašiepą merginos balse. Nežinomos moterys jai neskambindavo be reikalo.
„Taip… Klausau?“
„Skambinu, kad žinotum. Tavo vyras… jis… tarkim, ne visada tau atviras. Aš ir Darius esame kartu jau daugiau nei penkerius metus.“
Ar Aistė kažkaip sureagavo? Ne. Jos veidas liko išraiškingai tuščias, tarsi žodžiaBet šiandien, žvelgdama į savo naują šeimą ir vaikus, ji jaučia, kad tikros meilės kaina buvo verta.
