Užmiršta laimė.
Gabija stovėjo prie mažos virtuvės lango, žvelgdama į pilką rudeninę dangų. Iki algos liko dar savaitė, o piniginėje gulėjo paskutiniai du penkių litų banknotai. Jos sūnus Lukas paprašė naujų batų. Širdis skaudžiai suspaudė, kai pagalvojo, kaip vėl teks jam aiškinti, kad teks palaukti. Jam tik dešimt, bet jis į pasaulį žiūri per rimtai. Per anksti subrendo, nors Gabija svajojo suteikti jam laimingą vaikystę.
“Mama, o jei palauksiu iki kito mėnesio? Šie batai dar tvirti!” – vakarienei tarė Lukas. Gabija vos susilaikė nuo ašarų, pajutus meilę savo vaikui.
Tai buvo turbūt sunkiausi metai jos gyvenime. Metai, kurie prasidėjo tuo, kad jos vyras Vytas, ilgametis ir, kaip jai atrodė, patikimas žmogus, surinko daiktus ir paskelbė, jog išvyksta. Išvyksta pas kitą moterį. “Man reikia naujo oro, supranti? Pavargau nuo šitos rutinos, nuo skurdo!” – tada pasakė jis, nekreipdamas dėmesio į jos ašarotas akis.
Gabija negalėjo patikėti. Viskas griuvo. Baisiausia – ji liko su sūnumi be jokių išteklių. Vytas nustojo remti finansiniu atžvilgiu, o aplankyti sūnaus taip pat nebeužsukdavo. Jo naujas romanas sunaikino ne tik jų santuoką, bet ir biudžetą.
Tačiau Gabija buvo stipri. Įsidarbino antru darbu – dienom dirbo medicinos centre administratorę, o vakarais valė biurus. Kartais jai atrodydavo, kad jėgų nebėra. Bet visada prisimindydavo Luko akis, jo švelnią šypseną, ir tai suteikdavo jai drąsos rytojui.
Vieną vakarą po ilgos darbo dienos Gabija nusprendė praleisti laiką su Luku kieme prie namo. Tai buvo jų būdas bent šiek tiek atsipalaiduoti: ji – su pigios kavos puoduku, jis – su svyruoklėmis ar kamuoliu.
Tada ji ir pastebėjo mergaitę su šviesiomis mėlynomis akimis ir daugybe strazdanų ant skruostų. Vaikė žaidė netoliese, o šalia sėdėjo vyras – aukštas, ramaus pobūdžio, bet su šilta šypsena. Jis žiūrėjo į mergaitę taip, kaip Gabija svajojo, kad kada nors į Lukas žiūrės jo tėvas.
Jos sūnus, žinoma, akimirksniu susidraugavo su mergaite. Vaikai, skirtingai nei suaugusieji, nesusimąsto dėl santykių niuansų. Po dešimties minučių jie jau bėgiojo vienas kitą pavoju: “Nepagausi!”
“Jūsų sūnus labai geras,” – tarė vyras, kreipdamasis į Gabiją.
“Ačiū,” – ji nerimtai nusišypsojo. “Jūsų dukrelė labai graži!”
“Taip, tai Austėja,” – jis linktelėjo. “O aš Tomas.”
Taip prasidėjo jų pažintis. Jie sėdėjo ant vėsios suolo, stebėdami vaikus. Pokalbis tekėjo lėtai, bet nesvarstomai. Gabija pasakojo, kaip viena augina sūnų, Tomas – kaip jau trečius metus gyvena be žmonos, kuri po skyrybų išsikėlė į kitą miestą, palikdama jam dukrą.
“Sunku, bet susitvarkome,” – jis pasakė su švelnia šypsena.
Tomas ir Gabija pasirodė kaimynai. Kadangi Tomas neseniai įsikėlė į šį namą, anksčiau jie nesusitikdavo.
Ateinančius mėnesius jų draugystė augo. Kartu lankydavo teatrą, vaikų šventes, o kartą net išvyko į parką su atrakcionais. Lukas ir Austėja džiaugsmingai suko ratelius, o Gabija pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad nuolatinė liūdesys ir beTada, kaip ir sapnas, atėjo ta diena, kai Gabija suprato, kad laimė, kuri atrodė taip toli, galiausiai atsirado čia, šalia jos.
