„Aš padariau tai, ką maniau teisinga“
— Alio, Greta, negaliu ilgai kalbėti, čia Justą muša! — šie žodiai nukrito kaip žaibas iš giedro dangaus. Greta sustingo, suspausdama telefoną rankoje. Jos širdis ėmė plakti kaip beprotiška, adrenalinas užplūdo kraują. Ji net nespėjo nieko paklausti, ryšys nutrūko. Vyras vakare su draugu nuėjo į Alaus namus išgerti alaus po darbo. Įprasta penktadienio vakarą, įprastos nuotaikos. Bet dabar viskas pasikeitė.
Greta nuskubėjo prie durų, pagriebė raktus ir išlėkė į gatvę. Keliaudama skambino vyrui, bet jis neatsiliepė. Nerimas augo su kiekviena minute. Galiausiai jai pavyko pasiekti vyro draugą, kuris buvo įvykio liudininkas.
— Ką po velnių, tu jį palikai?! — rėkė Greta į ragelį, beveik neišlaikydama ašarų. — Kodėl nepadėjai?! Kodėl paskambinai man, o ne policijai?!
Draugas bandė teisintis, šiurpiniu balsu aiškindamas, kad išsigando ir norėjo, kad Greta žinotų, kas nutiko. Jo balsas drebėjo, bet tai tik paaštrino moters pyktį.
— Tu spėjai į šalį nušokti, taip? O mano vyras liko vienas! Ar tu išvis supranti, ką darai?! — tęsė ji, neduodama jam prošvaisčio.
Ji nuskubėjo į įvykio vietą, tikėdamasi spėti. Tačiau kai atvyko, ten nieko nebeliko. Policijos automobilis buvo išvežęs jos vyrą nežinoma kryptimi. Greta liko viena gatvės vidury, jaudamasi bejėgė ir užmiršta.
Kitą rytą ji nuvyko į policijos nuovadą, kur sužinojo, kad jos vyrą sulaikė dėl chuliganiško elgesio. Pasirodo, kažkas iš praeivių iškvietė policiją, pranešęs apie muštynes. Tačiau niekas nematė, kad pultojai buvo marozai, o ne jos vyras su draugu. Viskas atrodė taip, lyg jie patys pradėjo peštynes.
Greta buvo užsidegusi pykčio. Ji bandė paaiškinti pareigūnams, kad jos vyras buvo aukštas, bet tie tik pečiais sutraukė. Vyro draugas, kurį taip desperatiškai ieškojo vakare, jau seniai gulėjo namuose ir miegojo, nebesirūpindamas tuo, kas įvyko.
Ji praleido visą dieną ieškodama įrodymų ir liudininkų. Galiausiai vienas praeivis patvirtino, kad matė, kaip keliese užpuolė Justą. Tai tapo lemiamu argumentu, kad vyrą paleistų.
Vakare Greta pagaliau sutiko savo vyrą prie nuovados. Jis atrodė išvargęs ir nusiminęs. Ji stipriai apkabino jį, stengdamasi perduoti visą savo meilę ir paramą. Tačiau jos viduje vis dar veržėsi pyktis. Ji negalėjo atleisti vyro draugui jo bailumo. Justui pasisekė, kad viskas baigėsi be rimtų pasekmių.
Justas paskambino draugui:
— Kaip galėjai stovėti ir žiūrėti, kaip mane muša?
— Nežinau, Justai, — atsakė draugas. — Mane apėmė baimė. Norėjau padėti, bet negalėjau. Tu žinai, kad visada buvau bailys. Pamatęs, kaip tie vaikinai puola tave, pirma mintis buvo gelbėti save. Žinau, kad tai skamba baisiai, bet taip ir buvo. Tau, žinoma, nemalonu tai girdėti, bet aš padariau tai, ką maniau teisinga.
— Aišku, — Justas nutraukė pokalbį, pagalvojęs: „Kam man toks draugas?“
Vėliau draugas ne kartą bandė paaiškinti, kad bailumas yra ne pasirinkimas, o charakterio bruožas. Jis tuo negiriasi, bet ir negali savo pakeisti. Visą gyvenimą jis vengė konfliktų, slėpėsi nuo problemų, bijojo priimti sprendimus. Ta naktis tapo dar vienu jo silpnumo įrodymu. Draugas tikėjo, kad jo bailumas neturėtų sugriauti draugystės. Reikia tiesiog dar kartą nueiti į Alaus namus ir išgerti už taiką.
Jokie paaiškinimai nepadėjo. Justas nebelaikė jo draugu.
