Kodėl mama ir tėtis nustojo gyventi kartu, Gintė taip ir niekada nesužinojo.
Jai buvo treji metai, kai tėvai išsiskyrė. Mama su mažute Ginte grįžo iš miesto į gimtąjį kaimą.
— Viską spėjai, — nesilaikė bobutė Ona, sutikdama dukrą su anūke prie vartų. — Išmokai, ištekėjai, pagimdei, išsiskyrei. Kaip pas jus, jaunųjų, viskas greitai…
Sakoma, žmogų vertinti reikia ne pagal žodžius, bet pagal poelgius.
Bobutė Ona buvo gera močiute. O kad niurnėja ir būna pikta, tai artimieji jau seniai priprato.
Bet kokius blynus kepa! Kiek pasakų žino…
Gintė mėgo, kai ją miegoti gulinti eidavo bobutė. Atsisėda ant lovos krašto, patvarko anūkei antklodę ir pradeda ramiai pasakoti naują pasaką.
Žinoma, kiekvienas vaikas, be pasakų, trokšta dėmesio ir švelnumo. Tačiau bobutei Onai „gležnumas“ nepatiko. Pabučiuoti prieš miegą, apkabinti, pasakyti, kaip myli — tai ne apie ją.
Gintės mama artimųjų bendravimo manierą perėmė visiškai iš bobutės.
Kartais Gintė galvojo: galbūt jie jos nemėgsta, todėl ir neapkabina?
Bet vieną kartą Gintė persirgo, ir jai tris dienas iš eilės negerėjo, o greitoji vis neišvažiuodavo. Bobutė Ona dieną ir naktį nepaliko anūkės. Mamos tada nebuvo — kažkur išvažiavo.
Jei prisiminti, Gintė dažniau būdavo su bobute nei su mama.
— Kada mama grįš? — vis klausdavo ji bobutės Onos.
— Kai sutvarkys asmeninį gyvenimą, tada ir grįš, — atsakydavo bobutė.
Ką reiškia „sutvarkyti asmeninį gyvenimą“, maža Gintė nelabai suprato.
Tačiau paklausti iš naujo nedrįso.
Bet kadangi mamų susitikimai tapo vis retesni, o paskui visai nutrūko, Gintė pagalvojo: pagaliau „sutvarkė“, dabar jau visada su jomis gyvens.
Tik štai ji vaikščiojo liūdna. Ir Gintę tarsi nepastebėdavo, vis galvodama apie kažką savo.
O paskui mama susirgo. Iš pradžių galvojo, kad nieko baisaus, praeis.
Pradėjo mažai valgyti, esant bet kokia proga stengdavosi prigulti. Bet nemiegojo, tyliai gulėdavo, užmerkusi akis.
— Reikia vaikščioti į miestą, geram gydytojui parodytis, testus atlikti, — pasakė kaimynė, kurią pakvietė bobutė Ona.
— Niekur nevažiuosiu, — atsakė mama, iki tol tylėjusi.
Gintė matė, kiek sunku jai buvo ištarti tuos kelis žodžius.
Po savaitės mamai tapo visiškai blogai. Į ligoninę teko važiuoti. Bet jau greitosios pagalba.
Gintė tada nežinojo, kad mato mamą paskutinį kartą…
Ir liko jos su bobute Ona vienos.
Gintė beveik neprisimena tų dienų. Visa, kas vyko, atrodė kaip blogas sapnas. Bobutė, verkanti ir staigiai pasenusi… Mamos daiktai, kuriuos duktė ėmė su savimi, eidama miegoti. Užsikloja mamJi užsiklodavo mamos šiltu chalatu, prisiglaudė prie krūtinės pirštines, kuriose dar kvepėjo jos kvepalai, ir sapnuodavo, kad vėl grįžta namo, į tą seną, šiltą trobą, kur liko tik atminimai ir meilė, kuri niekada neišnyks.