„Sutvarkyti asmeninį gyvenimą“
„Mama, kodėl taip susijaudinai? Rokas sakė, kad mane myli. Mes susituoksime, mama“, – Aušra kalbėjo ramiai, lyg niekur nieko.
„Kaip čia ne jaudintis? Tu nėščia, neištekėjusi, koledžo dar nebaigusi, o to tavo vaikino akių nematau! Ar manai, kad vaikas – tai kažkokia žaislinė mašinėlė? Tegul tas Rokas šiandien pat atbėga čia ir, žiūrėdamas man į akis, pažada, kad prisiims visą atsakomybę, supratai?!“
„Nereikia taip rėkti, galvojau, džiaugsisi anūku. Dabar atvesiu Roką, jis greit grįš iš darbo, turiu raktą nuo jo kambario bendrabutyje. Geriau ten palauksiu, nes tu kažkokia nervinga“, – įsižeidusi tarė Aušra ir išskrido iš namų, lengvai mosuodama rankine.
Ona Mykolaitė užsikabino už širdies, sunkiai atsisėdo ant taburetės ir pažvelgė į vyro portretą.
„Štai, be tėviškės!“ – tarė ji portretui. – „O, Jonai, kodėl taip anksti mus palikai? Neišsaugojau dukrelės – Aušra mūsų pasirodė paskubuole. O jei vaikinas nuo jos nusigręš? Kaip mes gyvensime? Alga maža, o kas ims į darbą nėščią Aušrą, be to, dar pusmetis mokymų. Oi, bėda, bėda…“
Ona Mykolaitė įsikando į prijuostę ir verkė. Visa gyvenimo našta krito jai ant pečių, kai ji dar buvo jauna. Vyras žuvo medienos pjovykloje, o dukteriai tada buvo vos dveji metai. Gyveno jie priemiestyje. Kaip Onai tada sunku buvo, žinojo tik viena draugė ir kaimynai iš gatvės. Skaniausią kąsnelį ji visada atidavydavo mažytei. Be to, reikėjo ir ūkį traukti. O dabar, kai gyvenimas, rodos, atsitiesė, pati duktė tokį siurprizą padarė.
„Na, gerai, reikia tešlos pyragui užminkyti, kaip bebūtų, žentas ateis. Ech, Aušra, Aušra…“
Kai stalas buvo padengtas, Ona Mykolaitė persirengė į gražesnę suknelę ir ėmė megzti kojines, kad užsimuštų į nerimą laukdama.
Staiga durys priemenėje tranktelėjo, ir į namus įėjo Aušra. Motina pažvelgė jai už nugaros, bet nieko nepamatė.
„O kur žentas? Gal už durų palikai?“
„Buvo – ir prapuolė“, – sukikeno Aušra. – „Jis mane paliko.“
„Kaip taip?“ – Ona Mykolaitė nustebo ir atsisėdo ant kėdės.
„Taip ir taip! Iš darbo išėjo, daiktus susirinko ir iškeliavo nežinia kur. Bendrabučio komendantas taip pasakė…“
Aušra buvo sutrikusi, ašaros užliejo jos akis. Vienamotystė jos planuose nebuvo.
„Ką man daryti, mama?“
Ona Mykolaitė norėjo pasakyti, kad perspėjo, bet sustojo. Juk motinos širdis – ne akmuo.
„Gimdyti, ką dar darysi. Pats neišsiskys. Kada tikėtis palikimo?“
„Liepą, kaip tik paspėsiu dipl– su daktarais patikrinsim, – nusišypsojo Aušra ir pasiglaudė prie motinos, o Ona Mykolaitė, nors ir su nerimu širdyje, paspaudė dukrą glaudžiau – juk, kad ir kaip būtų, gyvenimas toliau ėjo savo kursu, o meilė liko stipriausia, net kai viskas atrodė beviltiška.