— Aš jūs užauginau tam, kad gautume atgal, — mamąs balsas telefone skambėjo reiklus, tarsi šlifuoklis nervams. Lina prisiėmė ragelį prie peties, viena ranka laikydama puodą, kita – maišydama avižines košės.
— Mama, bet jau susitarėm. Šeštadienį važiuojam pas Jono tėvus, — Lina stengėsi paslėpti nerimą balse. — Pažadėjom padėti sode. Ten darbų pilna.
— O pas mane, reiškia, viskas pati susitvarkys? — kartžiai paklausė Inga, sušnypštusi. — Vėl vežėjas įsiliejo. Reikia dėžes nešiot. Išgelbėk. Atsiversit ryte – iki pietų sutvarkysim. Tada ir važiuosit į savo darželį.
Lina atsisėdo į kėdę, pajutusi, kaip pakilo pulsas. Šie pokalbiai visada buvo vienodi. Mama niekad neprašė. Ji įsakydavo. Ir jos argumentai buvo geležiniai, sunkūs, su moralinio skolo prieskoniu. Net skolos.
— Mama, mes jau pažadėjom. Jie ir taip retai mus mato. Negaliu tiesiog atšaukti.
— Ai, taip? — Inga pakėlė balsą. — Reiškia, aš tiek daviau savo dukrai, o ji vis tiek žiūri į kairę?
Lina užmerkė akis. Štai ir prasidėjo…
— Prisimeni jūsų vestuves? Kas davė pinigų butui? Uošviai? Jie patys sau remonto nesugeba sutvarkyti, gyvena griuvėsiuose. Jei ne aš – iki šiol nuomuotis šokinėtum.
Jonas viską girdėjo iš gretimos kambario. Na, beveik viską. Likusį suprato iš žmonos reakcijos. Jis jau stovėjo virtuvės durų kėnyje, atsiremęs į staktą ir sukryžiavęs rankas. Lina tiesiog jautė jo žvilgsnį ant savęs. Ji staigiai nutraukė pokalbį ir pažvelgė į vyrą.
— Viską girdėjai? — atsargiai paklausė.
— Ką reikia, — trumpai atsakė jis. — Tegul daugiau išvis neskambina. Ji galvoja, kad mus nusipirkęs?
Lina norėjo priešintis, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Ji suprato Joną. Kaskart, kai mama taip „primindavo“ apie savo pagalbą, jai tapdavo nepatogu. Tarsi gyventų ne savo bute, o nuomojamame. O nuomos savininkė – pati jos motina.
Jonas išėjo į balkoną, kišenėje suduodamas cigarečių pakelį. Durys užsidarė taip stipriai, kad Lina net nustebteli.
Ji sėdėjo, sugniaužusi galvą rankose. Iš pradžių jai atrodė, kad mama tiesiog rūpinasi, nori, kad dukra gyventų geriau. Bet dabar šiame medaus statinėje išplaukė degutas.
Vestuvėse Inga buvo aukščiausioje viršūnėje. Atsirinko ugnies raudona suknele, lyg ne dukrą ištekėjimui išleidžia, o pati ruoštųsi į altorių. Puikus stalas, muzikantai, du vedėjai… Ir viskas – dėl Ingos.
Kai atėjo laikas dovanų, motina atsistojo, aukštai pakėlė voką ir, šypsodamasi, tarė:
— Brangūs vaikai, čia jūsų startas į gyvenimą. Noriu, kad jums viskas pavyktų. Štai nuo manęs…
Ir ji paskelbė sumą. Ne tyliai, ne į ausį, bet taip, kad girdėtų visi, įskaitant uošvius.
Lina pajuto, kaip Jonas užgniaužė jos delną po stalu. Jo tėvai – Elena ir Algirdas – vėliau perduodė voką, kukliai, be skaičių, bet su šiluma akyse.
— Mes ne turtingi, bet dovanome iš širdies, — paraudonęs tarė Algirdas. — Laimės jums ir kantrybės. O svarbiausia – mokėkit vienas kitą klausyti.
Inga tuo metu atitrūko nuo pokalbio su tolimu giminaičiu. Žodžiai jos nepalietė. Jai svarbesni buvo skaičiai.
Lina apsidairė po virtuvę – blyškius sienas, multivarklę, arbatinį servizą. Viskas šiame bute prasidėjo nuo to voko. Remontas, technika, baldai.
Ji visada galvojo, kad mama tiesiog nori padėti. Bet dabar pradėjo suprasti: tai buvo ne tik dovana, tai buvo investicija. Ir su kiekvienu prašymu Inga tarsi bandė ją išsiimti po truputį.
Praėjo savaitė. Po to dar viena. Jie vis dar bendravo, bet nerangiai ir tik iš Ingos iniciatyvos. Lina kartais tiesdavosi prie telefono, bet tuojau pat atsitraukdavo. Ne, ji pyko ne. Tiesiog nenorėjo susidurti su šaltu ašarų ir nuodų dušu.
Jonas dabar apskritai atsisakydavo bendrauti su uošve.
— Jei nori – eik pas ją pati, — pasakė jis žmonai. — Aš nesiruošiu sėdėti ir klausytis, kad turiu „atdirbti“ dovaną. Mano šeimoje nėra vietos investuotojams.
Šie žodžiai skaudino, bet Lina nutilo. O juk jis ne klydo?
Ji jautė, kad negalės amžinai vengti aštrių kampų. Vieną dieną, susirinkus drąsos, ji pabandė pasikalbėti su motina.
— Mama, tu tikrai mums labai padėjai, ir mes tai vertiname, — atsargiai pradėjo Lina. — Bet dėkingumas gi nėra pareiga.
Inga pakėlė antakius, apsidairė ir pažvelgė į dukrą taip, lyg būtų išgirdusi nesąmonę.
— Kaip tai? O apie atLina pajuto, kad pagaliau atsirado laisvė kvėpuoti be kalto skolų šešėlio, ir ji pro langą pamatė saulėlydį, kuris atrodė šviesesnis nei bet kada anksčiau.