Jie sėdėjo prie uosto ir žiūrėjo, kaip antys oro pagaudo vaikų mėtytas duonos riekeles. Sesija jau už nugaros, priekyje – du laisvi mėnesiai: nei paskaitų, nei nuobodžių kolokviumų.
„Ką ketini veikti?“ – paklausė vaikinas, neatsitraukdamas žvilgsnio nuo vandens sidabru blizgančio takelio.
„Miegosiu, skaitysiu, vaikščiosiu…“ – be sustojimo, lyg gerai išmoktą pamoką, atsakė mergina. „O tu? Važiuosi namo?“ – staiga nusiminusi ir su nerimu pažvelgė į jį.
„Ne. Žinai, aš visada svajojau apie jūrą. Įsivaizduoji, niekada jos nemačiau. Klasės draugai grįždavo įdegę, girėsi muselėmis, pasakojo apie delfinus ir medūzas, o aš… Tėvams niekada neužteko pinigų. O kai mirė mama, tai ir nebe iki jūros.“
„O mes kiekvienais metais važiuodavom į Palangą, kol gyveno tėvas,“ – svajingai tarė mergina, žiūrėdama į tolį, lyg ten galėtų įžiūrėti laimingą praeitį. „O kas, ar tau atsirado pinigų?“ – su grįžusia į realybę smalsumu paklausė ji.
„Ne, bet galima pasiskolinti.“
„Nuo ko? Pusė mūsų jau keliauja namo, o kita pusė švenčia sesijos pabaigą už stipendijos likučius. O ir grąžinti reikės kaip nors,“ – Gabija priekaištingai pažvelgė į Gražvydo gražų profilį.
„Reikia nedaug, tik kad nebadauti ir bilietus nusipirkti. Ten šilta. „Po kiekvienu krūmeliu stalas ir namai,“ – pacitavo jis žinomą pasaką. „Būstą galima pigiai išsinuomoti. O pinigus grąšysiu, uždirbsiu. Tiesiog reikia laiko.“
„Iš kur žinai? Sezono metu pigaus būsto nerasi. Nesijuok. Gružas po medžiu kainuos kaip viešbučio kambarys. O kaip ta pasaka baigėsi, prisimeni?“ – pamoksliai paklausė mergina.
„Kodėl tu tokia… nuobodi. O jei surasiu pinigų, važiuosi?“ – Gražvydas atsisuko į ją ir pagavo jos sumišusį žvilgsnį.
„Vargu ar. Mama niekaip neleis,“ – atvirai prisipažino mergina.
Staiga viena antis išskėtė sparnus ir pakilo virš vandens, išgąsdindamos likusias. Vaikinas su mergina nusigręžė į ją. Antis pagavo kelis duonos gabalėlius ore ir, patenkinta, nuplaukė šalin.
„Dabar.“ – Gražvydas iš už kišenės išsitraukė telefoną ir surinko numerį. „Dovydai? Taip, išlaikiau… Nesvarbu, svarbu,