Anūkės paslaptis

Ana užmigo tik prieš aušrą. Kai ji atsimerkė, kambarį užliejo saulės šviesa, o prie lovos stovėjo Viktoras ir šypsojosi.

“Visą naktį tavęs laukiau. Kur tu buvai?”

“Mano mažoji, matai, nieko man neatsitiko. Pasitaisyk ir eikime pusryčiauti kur nors,” tarė Viktoras.

Lauke buvo šilta kaip vasarą.

“Ar nori ledų?” Nelaukdamas atsakymo, Viktoras priėjo prie kiosko ir nusipirko Anos mėgstamą kremą briulė vaseliame stalčiuke.

“Tu toks linksmas. Ar laimėjai kortomis?” paklausė Ana, lyzdama ledų viršūnę.

“Neatspėjai. Turiu vieną idėją. Ir jos įgyvendinimui man reikės tavo pagalbos.”

“Bet tu niekada manęs nesiėmėdavai. Ką aš turėčiu daryti?”

“Nieko. Tiesiog būk šalia. Bet jei nenori, susitvarkysiu ir vienas.”

“Ne, aš su tavimi,” skubiai sutiko Ana.

“Žinojau, kad sutiksi. Gali rinktis baltą suknelę,” maloniai tarė Viktoras, geros nuotaikos įtakoje.

“Tikrai? Ar tu man darai pasiūlymą?” džiaugsmingai sušuko mergina ir net pamiršo apie ledus rankoje.

Nė vienai moteriai Viktoras neleisdavo net užsiminti apie vestuves. Bet Ana buvo visai kitas reikalas. Ji tapo jo talismanu, nešė sėkmę. Prieš metą jis ją atplėšė nuo trijų chuliganų.

Ana gyveno su motina mažame miestelyje. Po tėvo išėjimo motina pradėjo gerti. Dar blogiau buvo, kai ji į namus atsivedė vyrą ir pasakė, kad jis gyvens su jomis. Gyventojas nepaslėptu susidomėjimu žiūrėjo į Aną, o kartą net bandė ją įtraukti į lovą. Mergina sugebėjo pabėgti, įsėdo į elektrinę ir atsidūrė didžiajame mieste.

Pinigų nebuvo, giminaičių mieste taip pat. Ką daryti? Kur eiti? Savo sutrikusia išvaizda ji pritraukė kompanijos vaikinų, visad gaujamavusių stotyje ieškant lengvų aukų. Viskas galėjo baigtis labai blogai, bet į Anos šauksmą atbėgo Viktoras ir išplėšė ją iš chuliganų rankų. Nuo tada jie buvo kartu.

Ana įsimylėjo Viktorą. Aukštas, fiziniu požiūriu išsivystęs, gerai apsirengęs, patrauklus ir šypsantis – vien jo išvaizda kelė pasitikėjimą. Su juo buvo ramu, nors Viktoras neslėpė, kad užsiima ne visai sąžiningais reikalais. Bet ją į savo veiklas niekada neįtraukdavo.

Jie atsisėdo ant pakrantės suolo. Saulėje ledai greitai tirpo, stalčiukas sumirkęs, saldi vandens srovė tekėjo per delną ir lašėjo ant suknelės krašto.

“Po velnių!” Ana pašoko nuo suolo ir attraukė ranką su ledais šalin, kad nesiteptų dar labiau.

“Tik išmesk juos,” tingiai suraukęs akis nuo saulės tarsi sotūs katinas, tarė Viktoras.

Ana įmetė sumirkusį stalčiuką į šiukšlių dėžę, nulyžo ledus nuo rankos. “Kokia ji dar vaikas,” švelniai pagalvojo Viktoras.

“Reikalas bus pelningas, bet reikia viską gerai pagalvoti. Klysti negalime. Jaunuoliui su nuotaka greičiau patikės nei man vienam.”

“Su nuotaka?” pakartojo Ana, vėl sėsdama ant suolo.

“Tu gi nuotaka.” Viktoras apkabino Aną už pečių, ir ji priglaudėsi prie jo.

“Vakar atsitiktinai sužinojau apie vieną pamišusią senutę. Ji neturi nieko. Vyras seniai miręs, o prieš kelis metus kariniame konflikte žuvo vienintelis sūnus. Ji nuolat pamiršta apie tai ir laukia jo vakare iš darbo. Ant piršto nešioja žiedą, niekada jo nenusiima. Manau, kad tokių daiktų ji turi dar daug. Vyras buvo ne paprastas.”

“Ar tu nori pavogti jos brangenybes?” atspėjo Ana.

“Ne, nenoriu triukšmo. Ji pati mums juos atiduos. Užeisime pas ją kaip anūkas su nuotaka. Supranti? Tavo užduotis tame ir bus, kad jai norėtųsi padovanoti tau savo žaislų.”

Viktoras turėjo savo principus. Anai tapo gaila senutės. Viena apgaudinėti turtingus pareigūnus ir jų žmonas, kita – vienišą, pasitikėjimo kupiną senutę. Ana susimąstė.

“Nusipirk kuklAna suvokė, kad šiandien jai pasisekė ne tik išvengti likimo, bet ir rasti tikrą šeimą, kuri visada buvo jos širdyje.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

6 − five =

Anūkės paslaptis