Seserys

**Seserys**

Rūta atsikėlė su aušra, paruošė pusryčius, sudėjo vyrui maisto į darbą ir tik tada nuėjo jį žadinti.

— Rūtele, kam tiek daug? Juk rytoj grįšiu, — tarė vyras, pamatęs didelį krepšį.

— Du dienas kažką valgyt reikės. Neturėsi laiko gamintis, atšildysi ir pavalgysi. Nesivartyk. Ten be maisto dar ir šilta apranga. Nakčios jau šaltos. Gerk arbatą, kol neatsvėrė, — mostelėjo Rūta.

Vyras stipriai pusryčiavo, apsirengęs, paėmė krepšį.

— Aš važiuoju, o tu gulkis, pramiegok, — pasakė jis, išeidamas iš buto.

Rūta uždarius duris, grįžo į virtuvę ir žvilgtelėjo pro langą. Ji žinojo, kad kiemo viduryje Jonas apsisuks ir nusiaubys jai ranką. Vyras tikrai sustojo, atsisukęs į namą, pakėlė ranką. Ji atsitiesė jam atgal. Rūta nusišypsojo: „Kaip jaunavedžiai“. Širdyje tapo šilta ir gerai.

Neseniai, kai išėjo į pensiją, ji visada taip išlydėdavo vyrą į darbą ar sodą. Jie gyveno kartu dvidešimt šešerius metus. Nelabai daug jų amžiui. Kiekvienas iš jų turėjo praeities santykių patirties.

Rūta nemėgo būti viena. Būtų nuvažiavusi su vyru į sodybą, bet pažadėjo dukrai prasėdėti su anūku šiandien. Rūta atsiduso. Miegas nenorėjosi. Bet ką veikt? Buto valymui per anksti. Negalima gi įjungti dulkių siurblio šeštą ryto. Daugiabučiuose girdisi viskas. Žmonės savaitgaliais mėgsta pramiegoti.

Nebūdama ką veikti, Rūta atsigulė ant lovos tiesiai chalate. Gulėjo ir galvojo apie viską, kol neužmigo.

Jai net sapnas prisipasakojo. Buvo pas močiutę kaime šuo Almis, didelis ir purkuotas. Sapne jis prišoko prie Rūtos, linksmai mojuodamas uodega. „Almi, sveikas! Iš kur tu?“ — paklausė Rūta ir ištiesė ranką paglostyti. Bet Almis staiga įniršo. Rūta spruko atitraukti ranką, nesuprasdama, kodėl Almis neužleido…

Rūta sukrėtėsi ir atmerkė akis. Kambaryje tuščia, jokio Almio čia ir būti negalėjo. Šuo numirė nuo senatvės, kai Rūtai buvo keturiolika. Pažiūrėjo į laikrodį — miegojo vos dešimt minučių. Ji vėl užmerkė akis. „Negyvieji sapnuojasi prieš blogą orą, o šunys — prieš artimųjų atėjimą“, — spėjo pagalvoti, kai paskambino durų skambutis. Kas gi čia taip anksti?

Rūta atsisėdo, nuleido kojas nuo lovos, apsiavė šlepetes ir nuėjo į prieškambarį. Skambutis pasikartojo, skubindamas ją.

— Tai einu jau, einu, — murmėdama Rūta atidarė duris.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

twenty + 6 =

Seserys