Antras šansas
Faustai širdyje buvo liūdna, kaip visada būna po kapinių apsilankymo. Autobuse kartu su ja važiavo dar keli žmonės. Visi savo mintyse.
Autobusas pasuko nuo aplinkkelio į miestą. Už lango driekėsi vieno ir dviejų aukštų pastatai, priemiesčio gyvenamieji namai. Netrukus ir jų neliks – jų vietoje iškils nauji mikrorajonai, plačiomis gatvėmis ir daugiaaukščiais namais.
Fausta, pasileidusi impulsui, išlipo prie artimiausios stotelės. Staiga pagalvojo: o kas, jei kitą kartą atvykus šis rajonas, kuriame ji užaugo, jau bus praeitis? Ji ėjo gatve, kur stovėjo nuplikę, žemi dviejų aukštų namai, ir nerimavo, ar suras tą patį namą, kuriame praleido laimingiausius gyvenimo metus.
Daugelyje langų stiklai išdaužyti, laiptinių durys atvėrusios kaip bebalso riksmo atviri burnų pjūviai. Gyventojus jau išsikėlė į naujus, patogius butus. Tuščia, tik pro šalį pravažiuoja mašinos ir autobusai. Štai ir jos namas. Fausta jį sutiko kaip seną draugą.
Be gyventojų namas atrodė negyvas, tuščias. Priėjuje liko suakuotė suoliukas, juodas nuo laiko. O už poros namų jau kyšo krano strėlė. Netrukus nugriaus ir šį pastatą.
Fausta užmerkė akis ir lyg pamatė motiną antro aukšto lange, žvalgiusią ją tarp mergaičių, žaidžiančių „klasėmis“ kieme. Iš atidarytų langų girdisi indų žvangėjimas, kvapas keptos svogūnų. Kažkur bute murmėdavo televizorius. Iš teta Onos lango sklido jos dūzgantis balsas – ji bartis su savo girtu vyru.
„Faust, pietums!“ – iš tolimos praeities skambėjo motinos švelnus balsas.
Fausta sudrebėjo ir atmerkė akis. Motinos nebeliko, nieko, tik tušti langai lygiai žiūri į ją kaip akiduobės.
Bet Faustai jau buvo nebegalima sustoti, ir ji visą tai prisiminė, prisiminė…
***
„Faust, pietums!“ – šaukė pro langą motina.
Ji lenkydavo nulūžusiais laiptais į antrą aukštą, įbėgdavo į butą ir dar priešakyje girdėdavo motinos balsą: „Nusiprausk rankas ir prie stalo!“ O tėtis sėdėdavo tarp stalo ir šaldytuvo, laukdamas, kol visi susirinks valgyti…
Fausta taip gyvai prisiminė tai, kad net pajuto rūgščių ščių kvapą. Ašaros pasroviui nuriedėjo, karščiodamos odą. Pirštais ji nubraukė jas po akimis.
O štai ji su kuprine eina į mokyklą. Nespėjusi atsitraukti nuo namo kelis žingsnius, iš užnugarės girdi Jono pėdų barškėjimą.
„Faust, palauk!“ – šaukia jis.
Pasisiekė, ėjo šalia.
„Duosi algebros namų darbus nurašyti?“
„O kodėl vakare neužėjai?“ – paklausė Fausta.
„Tavo mama į mane žiūri taip įtariai, lyg bijotų, kad kažką pavogsiu.“
„Nesvaik.“ – FaustFausta pažvelgė į Joną su šypsena ir suprato, kad jų istorija tik prasideda iš naujo.