Bilietas į nežinomybę

Vienkelio bilietas

Mano mama, mažosios Gabijos motina, dirbo viešbučio kambarių valytoja ir dažnai pasiimdavo mane su savimi. Man patiko didžiulis vestibiulis su siene kabojančiais laikrodžiais, rodančiais skirtingą laiką. Patiko stiklinės slankiojančios durys, atsiveriančios pačios. Patiko minkšti kilimėliai, priglaudžiantys žingsnius. Patiko viešbučio kvapas ir didžiuliai veidrodžiai.

Bet labiausiai man patiko gražios, švelnios ir draugiškos merginos prie registratūros. Svajojau, kad užaugusi būsiu tokia kaip jos.

“Reikia gerai mokytis mokykloje, būti išauklėtai ir mandagiai. Juk administratorė yra viešbučio veidas,” aiškino mama.

“Aš turiu gražų veidą. Pati sakai, kad esu graži,” iškart atsakydavau.

“Svarbu ne tik išorė. Reikia mokėti kelias užsienio kalbas ir turėti specialų išsilavinimą. Užaugsi, baigsi mokyklą – tada pamatysim,” šypsojosi mama.

Vidurinėse klasėse jau padėdavau mamai valyti viešbutį. Žvelgdavau į savo liesą figūrą dideliuose veidrodžiuose ir pykdavausi, kad krūtinė per maža, o dar reikėtų užaugti penkiais ar dešimčia centimetrų. Bet ūgį galiu pataisyti aukštais kulniukais. O plaukai – kaštoniniai, garbanoti, tankūs. Sakykit ką norit, bet visi duomenys, kad taptų viešbučio administratoriumi, man yra.

Kai Rūtos Albinos nebuvo šalia, sėdėdavau prie registratūros su merginomis ir stebėdavau, ką ir kaip jos daro. Jų padedama, ir pati susitvarkydavau neblogai.

Kartą viena administratorių susirgo, o kita išvyko į motinos laidotuves. Prie registratūros atsistojo pati Rūta Albina. Tačiau vienu metu spręsti kitus svarbius klausimus jai nepavyko. Tada aš pasiūliau pagalbą.

“Mačiau daug kartų, ką reikia daryti. Susitvarkysiu.” Nepasakiau, kad jau dirbau viena – kitaip merginos gautų bėdą.

Ir susitvarkiau. Visi liko patenkinti, o labiausiai – aš pati. Jaučiausi suaugusi ir svarbi.

“Kokia šauni mergaitė. Jei nuspręsi mokytis viešbučių verslo, parašysiu paskyrimo laišką ir puikią rekomendaciją stojant. Tada priimsiu tave į darbą,” pažadėjo Rūta Albina.

Baigusi mokyklą Gabija įstojo į kolegiją neakivaizdinėmis studijomis, kad galėtų iš karto pritaikyti žinias praktikoje. Taip pasisekė, kad viena merginų išėjo motinystės atostogų, ir mane pastatė į jos vietą.

Kiekvieną laisvą minutę skaičiau vadovėlius, mokydamasi anglų kalbą.

Mama didžiavosi dukra. Ji visą gyvenimą dirbo kambarių valytoja, o dukrą iškart įdarbino administratorės pareigose, dar ir išsilavinimą gaus.

Jauni vyrai dairydavosi manęs, kalbėdavo komplimentus, dovanojo saldainius, kvepalus, gėles.

“Atsargiai su atvykėliais. Jie čia darbo reikalais – visi netekę, o paskui grįžta pas savo žmonas ir vaikus, o tu liksi…” perspėdavo mama ir Rūta Albina.

Jau ir pati daug ką supratau. Viena valytoja neseniai buTą akimirką supratau, kad laimė ne kambarys su puikiu vaizdu, o širdies šiluma, kurią dalijiesi su žmonėmis, ir dabar, stovėdama prie traukinio lango, jaučiu, kaip šalta siena aplink mane lėtai tirpsta.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × three =

Bilietas į nežinomybę