Kūrybiška prigimtis su meile efektams

**Dienoraštis**

– Negaili? – paklausė Justas, glaudžiai prispausdamas prie savęs Gabiją.

– Ne. O tu? – Gabija pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą.

– Aš laimingas. Žinai, kai tu atėjai pas mus su Austėja į namus, iš karto supratau – tai likimas. Viskas, kas nutiko prieš tave, nutiko tam, kad mes susitiktume. Po to, kai išvyko…

Gabija uždėjo pirštą ant jo lūpų.

– Nebeskambink to, kas bloga. Dabar viskas bus gerai…

**Prieš metus**

Gabija išklotė stalą šventine drobe, atnešė iš virtuvės švaraus šuns dubenėlius, šakutes, du taures.

– Ar tikrai teisingai padarėm, kad likom namie? Su draugais būtų linksmiau. Dar spėsime pas Dovilę, – tarė Dovydas, kai Gabija grįžo į virtuvę.

– Tikrai. Nunešk į stalą. – Ji padavė jam lėkštę su džiovinta dešra ir sūriu, salotų dubenį. – Su draugais susitiksime rytoj. Jau treji metai kartu, o nė karto nėra švenčę Naujųjų metų tik mudviese. Kaip sutiksi, taip ir praleisi.

– Tai nori užprogramuoti mudviejų savanorišką atsiskyrimą visiems metams? – nusiteikęs paklausė Dovydas, sustodamas prie virtuvės durų.

– Būtų nuostabu. Gaila, kad nepavyks, – atsiduso Gabija.

– Gerai, pabandykime, – nusileido Dovydas ir išėjo.

Gabija iš šaldiklio išsitraukė butelį šampano, dar vieną salotų indą ir nunešė į kambarį.

– Na, kaip? Manau, gražu. – Dovydas parodė, kaip išdėstė lėkštes. – Gal jau galime atsisveikinti su senaisiais metais? Aš čia seilių neužspringsiu.

– Dar ne. Palauk penkias minutes. Reikia apsivilkti naują suknelę ir šiek tiek pasitaisyti. – Gabija nusekė į miegamąjį.

– Kam dėvėti naują suknelę, jei mes namie ir be svečių? – niurnėjo Dovydas, griebdamas iš lėkštės dešros riekelę.

– Nes šventė! – atsiliepė jau iš miegamojo Gabija.

„Ak, ta kūrybinė prigimtis, mylinti efektus“, – nepatenkintas pagalvojo Dovydas ir paėmė dar vieną riekelę.

Netrukus į kambarį įėjo besišypsanti Gabija, apsivilkusi ryškiai mėlyna suknele, su paleistais plaukais.

Dovydas pritardama linktelėjo, įvertindamas jos išvaizdą. Ji apsisuko ant kulniukų, suknelės kraštas švirkštelėjo, apvyniojęs lieknas kojas.

– Dabar galime sėsti prie stalo ir atsisveikinti su senaisiais metais, – linksmai tarė Gabija, žvelgdama į sieninį laikrodį.

– Eh, koks stalas. Negalim visko suvalgyti. Gal paskambinsim Tautvilui? Jis namie su mama, – pasiūlė Dovydas, atsisėsdamas priešais ją.

– Rytoj paskambinsime. Atverk šampaną. – Gabija spindėjo laime.

„Keista ji šiandien“, – pagalvojo Dovydas ir ėmė atidaryti butelį.

– Tu kažkokia šiandien… – sustojo, ieškodamas žodžio, – susijaudinusi.

– Truputį. Palauk, sužinosi. – Naujieną spaudė Gabiją, bet ji palauks, kol prabus varpai – kad būtų iškilminga.

Jie išgėrė, paragavo salotų. Dovydas, pasisotinęs, atsilošė ant kėdės. Per televizorių rodė lengvą, neperkrautą filmą.

– Kodėl negėrei? – pastebėjo jis, kad Gabija vos palietė šampaną.

– Tuoj užmigsiu, o aš noriu pažiūrėti koncertą, – prisigynė ji.

– Išeinu rūkyti. – Dovydas išėjo į balkoną.

Lėtai krito sniego gniūžtės, beveik kiekviename lange švietė žibintai, mirksėjo girliandos. Kaimynų kieme kažkas nepajėgė neišlaukti – paleido padangas. Išgirdo džiaugsmingus šūksnius, bet užeigos nematė.

– Dovy, ateik, netrukus kalbės prezidentas, – pašaukė Gabija pro atidarytas duris.

Dovydas padarė paskutinį užtraukimą ir nubloškė neišrūkytą cigaretę. Norėjo pamatyti, kur nukris kibirkštė, bet ji tamsioje išnyko.

Kol jis įėjo, prezidentas jau kalbėjo su žmonėmis. Dovydas klausėsi iš šalies. Viskas kaip visada. Jis pripildė taurę ir laukė varpų. Mintys plakosi, bet norų buvo per daug.

– Vėl negėrei? – nustebęs pamatė, kad prieš ją pilna taurelė. – O kaip užsispėti norą?

– Dovy, turiu tau ką pasakyti. – Gabija atsitiesė. – Gal pripildysi sau dar?

– Norėjau pasakyti… Šiuos Naujuosius mes sutinkame ne mudu, bet tryse. Jau esame visa kompanija. – Jos akys spindėjo džiaugsmu.

Dovydas žiūrėjo, nieko nesuprasdamas.

– Neatspėji? Aš laukiu. Mes turėsime kūdikį. Tiesą sakant, jis jau yra, tik dar mažyčias, – išJis žvilgtelėjo į jos pilvą, kur jau glaudėsi jų mažasis likimas, ir staiga pajuto, kad visa jo gyvenimo tuštuma užsipildė šviesia, šilta meile, kuri buvo stipresnė už visas ankstesnes abejones ir baimę.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five × five =

Kūrybiška prigimtis su meile efektams