Klaidingas pasimatymas

Aurėja išėjo iš ofiso pastato ir giliai įkvėpė orą, kuris kvepėjo rudens šveinum ir krentančiais lapais. Buvo saulėta ir sausas “bobų vasaros” oras. Naktys jau buvo šaltos, bet dienomis dar galima vilkėtis sukneles ir lengvas palaidines.

Ji galvojo, ką daryti pirmiausia – ar paimti Martyną iš darželio ir kartu nueiti į parduotuvę, ar pirmiau apsipirkti, o tada jau pasiimti sūnų? „Maximoje“ visada būna įvairių smulkių žaislų, ir Martynas tikrai prašys kažko. O pinigų prieš algą liko nedaug, o jam tie žaislai reikalingi tik penkioms minutėms.

Aurėja pažiūrėjo į laikrodį. Jei paspės, suspės nusipirkti maisto, nunešti maišus namo ir tik tada bėgti į darželį. Ji pagreitino žingsnį.

Ejo susikaupusi, nieko nematydama, sudarydama sąrašą mintyse. *Druskos nepamiršti!* Ji vis staiga baigiasi. Praeitą savaitę buvo nuvykusios į parduotuvę būtent dėl jos, o paskui visai užmiršo. „Taip… Morkų, pieno, aliejaus nepamiršti…“ Ji ėjo savo mintyse, nieko nesuvokdama.

„Au, Beržinskaitė!“ – kažkas ją pašaukė.
Aurėja inercija dar žengė kelis žingsnius, tik tada sustojo ir susitiko su moterimi akimis.

„Neatpažįsti? O kas prisiekė, kad mes būsim draugės amžinai?“ – ši nusišypsojo.

Aurėja išgirdo apie priesaiką ir tik tada atsiminė mokyklos draugę Laimę Didžiulytę. Prieš ją stovėjo ne liekna, juodplaukė paauglė, o stilingai apsirengusi, žavinga moteris.

Laimė atėjo į jų mokyklą antroje klasėje, atsisėdo šalia Aurėjos, ir iki pat baigimo jos buvo draugės. Aštuntoje klasėje prisiekė viena kitai amžina draugystę. Gyvenimas jas išskyrė. Matyt, niekas šiame pasaulyje netrumpa amžinai – nei draugystė, nei meilė.

„Tokia susirūpinusi atrodai, lyg namie lauktų septyni prie stalo,“ – Laimė apžvelgė Aurėją, pastebėdama nuovargį, prislėgtą žvilgsnį, paprastus ofiso drabužius.
Aurėja taip pat jautė, kad atrodo nekaip draugės akyse.

„O tau, matau, viskas gerai,“ – Aurėja nukreipė kalbą į draugę, kad išvengtų nemalonių klausimų.

„Nesiskundžiu. Antras santuoka. Bet vaikų dar nėra. O tu?“

Aurėja išgirdo liūdną draugės toną ir nutarė kalbą nepalaužti.

„Aš neištekėjusi, bet ne viena. Turiu sūnų,“ – pasakė Aurėja su šiek tiek pasididžiavimo.

„Mokyklą jau baigia? Ar jau universitete?“ – sudominta paklausė Laimė.

„Ne, jis dar lanko darželį,“ – nusišypsojo Aurėja.

„Oho! Tu tokia graži buvai, maniau, pirma ištekėsi. Visų vaikai jau suaugę, tarnauja kariuomenėje, o tavo darželyje. Na, bet tu visada buvai susikaupusi į mokslus, tvarkinga, į vaikinus nekreipdama dėmesio.“

Aurėja įsižeidė ir neslėpė to. Laimė suprato savo klaidą.

„Nepyk, tu gi žinai mane – visada plepėju neatsargiai.“

„Atsiprašau, man reikia pasiimti sūnų.“ – Aurėja žengė žingsnį į šalį, kad apeitų draugę.
„Palauk,“ – Laimė išsitraukė telefoną, – „duok savo numerį, pasikalbėsim, susitiksim.“
Aurėja paskubomisAurėja jam padavė savo telefono numerį, nors tikėjosi kuo greičiau atsisveikinti, ir skubiai pasuko link darželio.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × three =

Klaidingas pasimatymas