Jau artėjau prie namo, kai krepšyje užskambėjo telefonas. Išsitraukiau jį ir atsiliepiau broliui.
„Sveikas, Totori,“ – be jokio gėdijimosi pavadinau jį vaikišku vardu, nors jis jau buvo suaugęs, aukštesnis už mane.
„Nepamiršai, kad mamai po savaitės gimtadienis? Beje, jubiliejus,“ – priminė brolis.
Ir labai laiku, nes tikrai buvau pamiršusi.
„Ne, nepamiršau,“ – drąsiai melavau. „O jau nusipirkai dovaną?“
„Būtent dėl to ir skambinu. Susitikime, aptarkime.“
„Sutinku. Gal ateisi pas mane? O gal rytoj per pietų pertrauką susitiksime mūsų kavinėje?“ – pasiūliau.
„Susitarta. Dvyliką lauksiu tavęs kavinėje. Jei kas, paskambinsime, gerai? Tada iki rytojaus.“ – Antanas nutraukė ryšį.
Aš jį dievinu, savo jaunesnįjį brolį. Jis man artimiausias žmogus. Ne mama, o būtent jis. Dabar man siaubą kelia prisiminimai, kad kažkada norėjau jį nužudyti. Vis dar neapleidžia kaltės jausmas, ypač kai jį matau. Ir gėda. Niekada sau neleistum. Bet tada…
***
Mano būsimi tėvai mokėsi universitete ir negalėjo vienas be kito išbūti nė dienos, visur lankydavosi kartu. O pasislėpti jiems nebuvo kur. Mama gyveno su savo tėvais, o mano būsimas tėvas – bendrabutyje. Vienintelis būdas mylintiems būti kartu – susituokti. Ką jie ir paskelbė mamos tėvams. Atodūsiai, įkalbinėjimai neskubėti, ašaros – nepadėjo. Jaunieji buvo užsispyrę, karštai gynė savo teisę į meilę. Tėvams nebeliko nieko kito, kaip pasiduoti.
Reikia pasakyti, kad mano mamos charakteris toks, kad jei ką įsikalt į galvą, tai eis per visus. Ji įtikino tėvus surengti kuklią vestuvę, o sutaupytus pinigus skirti nuomos butui. Negi gyventi kartu su tėvais dviejuose kambariuose. Tada ir nusprendė.
Pasiviję vienas kitą, jaunavedžiai pirmą laiką visą laisvalaikį leido lovoje. Į paskaitas ateidavo neišsimiegoję, išvargę, skleisdami aplink meilės ir laimės aurą. Kaip visi mylintys, jie tikėjo, kad jų meilė atlaikys visus išbandymus. Ir jokių nelaimių nesitikėjo artimoje ateityje. Kokie jie buvo naivi!
Nutiko tai, kas ir turėjo nutikti – mama pastojo. Abu tai buvo netikėtumas ir pirmas išbandymas, kurį jie išlaikė oriai. Mokytis liko pusantro kurso. Nieko, ištvers.
Mama tapo kaprizinga. Ją kankino siaubingas toksikozas, visą laiką norėjosi miegoti. Maisto kvapų neįkentė, virti negalėjo. Tėvas dažnai vakarų leisdavo su kursiokais bendrabutyje. Prasidėjo ginčai dėl to. Bet jaunieji greitai sutaikydavosi, juo labiau, kad toksikozas praėjo, ir mama vėl pradėjo virti.
Kai aš gimiau, prasidėjo chroniško neišsimiegojimo ir nuovargio laikotarpis, o mokslas niekur nedingo. Močiutė ir senelis paeiliui imdavo atostogas, kad su manim pasėdėtų ir leistų mamai baigti mokslus. Mama dažnai pabėgdavo nuo paskaitų, nes nuo sukaupto pieno skaudėjo krūtis.
Jos nuovargis ir įtampa perduodavosi ir man. Turbūt todėl dažnai verkdavau ir užmigdavau tik ant rankų. Mano tėvai su malonumu mane kam nors palikdavo ir bėgdavo į universitetą atsipūsti, o jei pavyktų, tai ir pasnaudoti paskaitose.
Meilė meile, bet jiems trūko patirties ir kantrybės. Staiga pradėjo pastebėti trūkumus, išsakyti vienas kitam priekaištus, skaičiuotis, kas ką padarė ar nepadarė. Dėl nuovargio ir neišsimiegojimo ginčai kildavo dažnai ir dėl bet ko. Tėvas vėl pradėjo bėgti į tą patį bendrabutį. Grįždavo vėlai vakare, ir ginčai užsidegdavo su nauja jėga.
Bet štai išlaikyti valstybiniai egzaminai, gauti diplomai, tėvas ėjo dirbti. Praeityje liko pinigų stygius ir bemiegės naktys. Aš užaugau, mane atidavė į darželį, o mama taip pat ėjo dirbti. Bet tada pradėjau sirgti. Mamai teko dažnai imti nedarbingumo atostogas. Močiutė ir senelis dar gana jauni, iki pensijos toli, padėti negalėjo. Apskritai, gyvenimas pradėjo mesti naujus išbandymus. Tėvas pradėjo užsibūti darbe…
Kartą jis grįžo vėlai, ir mama surengė dar vieną sceną.
„Baigta, užteks!“ – sušuko tėvas. „Aš negaliu taip toliau gyventi. Mūsų santuoka buvo klaida. Mes skubėjome… Aš myliu kitą,“ – be jokio pasiruošimo ir pauzės pasakė jis, surinko daiktus ir išėjo.
Aš to, žinoma, negalėjau prisiminti, buvau per maža. Kažką sužinojau iš mamos, kažką papasakojo močiutė, iki kažko pati sugalvojau, kai užaugau.
Ne kiekviena jauna šeima išlaiko buitinius sunkumus ir gali pasigirti ilgaamžiškumu. Po tėvo išėjimo mamą tarsi pakeitė. Ji dažnai verkdavo, išliejė savo skausmą ir pyktį ant manęs.
Jei išsiliejdavau arbatą, numesdavaus sausainį ant grindų, mama sakydavo, kad esu „be rankų“ ir visai kaip tėvas. Ir aš nusprendžiau, kad tėvas išėjo dėl manęs, nes esu bloga. Ilgai taip galvojau. Taip ir užaugau su kaltės jausmu.
„Visi vaikai kaip vaikai, o tu mano nešvaruolė, visur purvo rasi,“ – pykindavo ji mane. – „Kreivarankė. Visai kaip tėvas.“
Atrodydavo, kad vien mano išvaizda mamą erzindavo. Turbūt buvau netoli tiesIr taip, kai prie mano stalo prisėdo tas pažįstamas jaunuolis, supratau, kad galbūt vieną dieną tapsiu geresne mūsų abiejų – savo ir mamos – istorija.