Seniai, prieš daug metų, buvo viena moteris, kuri prisiminimų šešėlyje liko viena.
Gabija pirmą kartą apsivilko ryškią vasarinę suknelę, truputį patepė lieknas lūpas ir atidžiai apžiūrėjo save veidrodyje. „Gal nudažyti plaukus?“ Nusijuokė ir išėjo iš buto.
Lauke stovėjo pirmas tikras karštas vasaros dieną. Ryškus saulė, linksma žaluma, balti debesų kamuoliai plaukė mėlyname danguje. Pagaliau, nes visą gegužę ir pusę birželio buvo vėsus, vėjuotas oras su lietumis.
Gabija vaikščiodavo mažame parkely priešais namą, kai nevažinėdavo po parduotuves. Tai net ne parkas, o tik apkerpų krūmų aptvertos pievelės, kurias kirsdino plytelių takai, o pakraščiuose stovėjo suoliukai. Gabija praeidavo takais ir atsistosdavo pailsėti ant vienos suolų, apsuptų paminklo priešais universitetą. Čia suolai buvo patogūs, su atramomis, ne lyg tie paprasti suoliukai.
Atsisėdusi ji pakėlė veidą į saulės spindulius, pro medžių lapus skverbiančius. Ketverių metų mergaitė su linksmai linksintomis šviesiomis kasytėmis su linksmu riksmu varydavo karvelius. Jos mama sėdėjo ant gretimo suolo ir žiūrėjo į telefoną.
Ant priešais esančio suolo atsisėdo vyras šviesiomis kelnėmis ir mėlynu megztiniu, taip pat stebėjęs mergaitę. Galiausiai jos mama susikišo telefoną į rankinę ir nuvedė dukrelę. Žiūrėti nebebuvo į ką. Gabija pagavo vyro žvilgsnį. Jis atsistojo ir priėjo prie jos suolo.
„Ne trukdysiu?“ – paklausė jis, atsisėsdamas šalia. – „Aš dažnai jus matau. Čia netoliese gyvenate?“
„Glausis. Senas, bet vis tiek“, – pagalvojo Gabija ir nieko neatsakė. Vyras nenusižeminėjo, tik atsisėdo šalia.
„O aš ten tame name gyvenu. Nuo balkono jus matydavau. Universitete mokiausi, dirbau ir visą gyvenimą prie jo pragyvenau.“
„Jūs dėstytojas?“ – paklausė Gabija. O šis smalsumas…
„Buvęs. Seniai jau pensijoje.“ Gabija linktelėjo, tylėdama.
„Pagaliau oras pagerėjo. Jūs našlė? Visada viena vaikščiojate.“ – sudomintas paklausė vyras.
„Štai užkibo. Būtent, glausis“, – nusprendė Gabija.
Bet ji pavargo nuo vienatvės ir tylų. Ne su baldais gi kalbėtis.
„Dabar našlė. Su vyru išsiskyrėme. Seniai. O paskui jis mirė.“ – kažkodėl atsivėrė Gabija.
„Man žmona taip pat mirė prieš dvejus metus.“ – Vyras pakėlė veidą į dangų, lyg norėdamas ten rasti savo žmoną.
Pokalbis sklandžiai perėjo prie vaikų ir anūkų. Gabija sužinojo, kad Vytauto sūnus gyvena užsienyje, o duktė su šeima – Vilniuje. Kai dar gyveno žmona, jie neretai susirinkdavo prie didelio stalo. Namuose tapdavo ankšta ir triukšminga. Likęs vienas, jis atsisakė persikelti pas vaikus, nenorėjo jiems trukdyti.
„Jūs toks švarus, aš galvojau, kad su vaikais gyvenate.“ – pagyrė Gabija.
„Aš pats viską moku. Nesudėtinga, jei tik norisi.“
„Man jau laikas. Greit prasidės serialas.“ – Gabija atsistojo nuo suolo, ruošdamasi išeiti.
Tiesą pasakius, serialų ji nežiūrėjo, tiesiog buvo laikas namo. Ir labai bijojo, kad naujasis pažįstamasis bus serialų mėgėjas ir imsis klausinėti. Bet jis taip pat atsistojo ir pasakė, kad mėgsta skaityti knygas.
„Aš taip pat.“ – atgaivinta tartė Gabija. – „Tiesa, pastaruoju metu akys pasidavė, galiu skaityti tik dideliu šriftu.“
„O, man tokių yra. Norite, atnešiu kitą kartą? Turiu didelę biblioteką. Jei leisite, parinksiu pagal savo skonį.“ Gabija pečiais patraukė ir atsisveikino.
„Štai sau, pasvajojo. Kitą kartą…“ – galvojo keliaudama namo.
Tačiau visą vakarą prisiminė naująjį pažįstamąjį. Kitą dieną apsivilko gražiai ir vėl išėjo į parką. Jis jau laukė jos prie paminklo suolo. Šalia gulėjo maišelyje knyga. Pamatęs Gabiją, jis atsistojo ir linksmai pasveikino. Gabijos širdis smarkiai plakGabija pažvelgė į seną suolą, kur jie taip dažnai sėdėdavo kartu, ir pajuto, kad net ir be jo džiaugsmas širdyje vis tiek galėjo šilti nuo prisiminimų.