Mažas miestelis prie jūros
Vakaras nusileido ant pajūrio miestelio. Ruduo dar nebuvo pajutamas, tik poilsiautojų sumenko. Vladislovas buvo vienas iš tų, kurie nemėgo paplūdimio suirutės ir karščio. Todėl jūros kelionei jis pasirinko būtent spalį. Dar šilta, galima maudytis, o naktys – vėsios ir gaivios. Bet jis turėjo ir kitą priežastį čia atvykti.
Jis ėjo lėtai, atidžiai skaitydamas gatvių pavadinimus ant namų. Tikėjosi, kad čia atvykęs iškart viską prisimins, bet nieko nepažinojo. Priėjęs prie reikiamo namo, sustojo, iš kišenės ištraukė popieriuką ir patikrino adresą. Viskas teisinga. Adresas tas pats, bet vietoje seno vieno aukšto namuko stovėjo dviaukštis rūmas su smailiu stogu. Pro geležines tvoros grotas aiškiai matė prižiūrėtą sodą su medžiais, apkrautais citrinų, persimonų ir obuolių vaisiais.
Vladislovas nusiavė petinę krepšį ir pastatė prie kojų, iš kelnių kišenės ištraukė nosinę ir nusivalė prakaituotą veidą. Sodo gilyje moteris nuėmė skalbinius nuo lyno. Jis ją matė tik iš nugaros. „Ar tikrai jos mama dar gyva?“ – pagalvojo jis. Moteris tuo tarpu pakėlė nuo žemės dubenį su skalbiniais ir ruošėsi išeiti. Vladislovas giliai įkvėpė ir garsiai pašaukė:
– Šeimininke! Ar nuomojate kambarį?
Moteris atsigręžė, pažvelgė į jį ir priėjo prie tvoros vartų. Pamatęs ją iš arti, suprato, kad suklydo. Ji buvo jo amžiaus.
– Jūs norite išsinuomoti kambarį? – paklausė ji, susiraukusi ir įsmeigusi į jo veidą smalsų žvilgsnį.
– Taip. Draugai čia buvo atostogauję vasarą, patarė kreiptis, – pamelavo jis.
– Kodėl taip vėlai? Sezonas juk beveik baigėsi.
– Man kaip tik. Nesuportuoju karščio. – Vladislovas nusišypsojo. – Tai, ar nuomosite kambarį?
– Galite ir visus. Laisva, – atsakė moteris, nuleido skalbinius ant žemės ir atidarė vartus. – Įeikite, durys atrakintos.
Vladislovas pakėlė krepšį ir praėjo pro ją.
– Įeikite, – vėl pakvietė ji, kai jis neryžtingai sustojo prie durų.
Viduje jis pateko į erdvį, kuris buvo ir prieškambaris, ir svetainė. Švara, šviesu, baldai patogūs, visai kitaip nei tas, kurį jis atsiminė.
– Jūsų kambarys antrame aukšte, eikime, parodysiu, – pasakė moteris.
Laiptai vos girdimai suvirpėjo po jo svoriu. Anksčiau čia nebuvo antro aukšto. Ar tikrai jis atėjo ten, kur reikia?
– Durys į dešinę. – Šeimininkė parodė. – Ilgam atvykote? Na, bet nesvarbu. Vonios kambarys šalia, jis bendras trims kambariams. Bet dabar jūs vienas, tad naudokitės.
Vladislovas įėjo į nedidelį, jaukų kambarį. Pro langą matėsi jūra, virš kurios liepsnojo raudonas saulėlydis.
– Kaip pasakoje, – ištarė Vladislovas, negalėdamas susilaikyti nuo susižavėjimo.
– Ar draugai jums pasakė apie kainą? Dabar jau ne sezonas, sumažinsiu. UVladislovas pajaučė, kaip širdį užgėrė šilta banga, ir pasakė: „Aš tave atsimenu, Tamara, ir aš norėčiau sugrėžti kitais metais“.
