**Savaitės vakarienė, kuri niekam netikėtas**
– Tu išprotėjai! Mums neįmanoma juos pakviesti! – Vidas nerviai kibirkštelėjo pirštais į stalą.
– Kodėl gi neįmanoma? Mano brolis – Gintaras, neseniai atsirado Kaune, po būgnų prarado verslą. – Aistė atsuko veidą prie lango, bandydama kalbėti ramiai, bet balso tarybose kūpsojo įtampa.
– Brolis, kurio nežiūrėjai akis į veidą penkiolika metų! Ir dabar jis atsiranda iš niekur, o tu akis į akį kviečia į vakarienę? – Vidas atsitiesė, ištarė pernelyg kategoriškai.
– Jis ne iš niekur. Gintaras visą tą laiką dirbo toli nuo miesto, manęs neprašė nieko. – Aistė nutilo, įsmeigė žvilgsnį į pate, bet ji, žinoma, jau žėlė šviesoje.
– Ir dabar jis grįš, kad pasitikėtų tave kaip tą senąją skolią, – Vidas trinktelėjo delnu į stalą. – Tu tikriausiai jau pramiršai, kas vyko, kai mudu tik susižadėjome.
Aistė atsisuko, tarsi neklausytų, tačiau gūžtelėjo – tai buvo beprotybė, o gal paskutinio pokalbio su bičiuliu nepraleido. Martynės žinutė? Vidas pažvelgė į laikrodį – jų penktosios aniversarijos bičiulystės vakarienė jau prasidėjo.
Telefonas vėl pažadino giedrą.
– Vermis! – Aistė atsikosėjo, perskaitė vardą.
„Kruvinas laukas“, – šiurpėdamas pagalvojo Vidas. Tarpas, kai jos dukra Martynė galėjo svarbiau negu šeima, nebuvo puikių. Galbūt štai ir ta proga.
– Labas, Martynė, – atsiliepė Aistė, o Vidas išbėrė pro šalį žodžius. „Kolega“ Olegs, tos mergos senas pusbroly, kurį martiškai apibūdino kaip „per seną, nesudės, priverstas su vaikais“.
Martynė išgirdo šeimą? Aistė pasitikrino kalendorių. Ne.
– Mama! Suplanuosime vakarienę! – išgirdo garsų, linksminčią duktės balsą. – Papasakosiu naujieną!
Vidas nutilo, bet kruttelėjo galvą. Aistė šyptelėjo – Morges, tada būtų sujungus visus.
– Žinoma! Veniųn! Ir dar… kas dar?
– Na, dar kiti. Būsi įdomu!
Laukti truputį per ilgai – Martynė metė vartą. Aistė nusijuokė, o Vidas, neiškęsdamas, įkliuvo į kapeikų šuką.
– Tu tikrai… kaip viską sprendžiai? – pasiteiravo Vidas, kai šeima išvydo, kad vakarienė jau postrypėjanti.
– Vida, tai šeima! Vėl visi kartu! – Aistė nekreipė dėmesio į jo žvilgsnį. – Tiesiog… kaip smagiau?
– Smagiau visą vakarą būtų teko rašyti teisės aktų klaidų. – Vidas niurzgėdamas nuėjo į svetainę, palikdamas Aistę su derintinės vikšriu.
Tarpas, kai jie pradėjo vaizduotį. Vidas – mokytojas, Aistė – literatūros daktulis. Jų gyvenimas buvo tvarkingas, be negalavimo. Atvejai su Martyne, Gintaru, senolės ir dėdės gyvenimais atkilo kaip senės kaukių antraštė: nesuausios, per daug žodžių, mažai tiekimo.
Kai prie durų pasirodė Jurgita Armonaitė su pate pate, Aistė sukluso.
– Aistėl, teškia duona! – Jurgita padavė kibirkštį. – Girdėjau, turi svečių, todėl ir satikau…
– Linas, tavo pakenčiame priešas, – Jurgita gūžtelėjo. – Iš Klaipėdos atvažiavus, naudotos BMW nevažiuoja, bet nebėga nuo sporų.
– Koks Lina? – Aistė pakraipė galvą. – Tai jį pakviesti?
– Jis tavo sviestu tik dėl koketavimo! – Jurgita švelniai pridūrė. „Gerbiamas, mėgstate metus? Na, tada įgyvendinkite!“
Aistė linktelėjo, įkėlė. Vidas pasikarseno ant širdies: „Kas dabar?“, bet neprieštaravo.
Kai paskutinis svečias – Linas su apkeliu – pasirodė prie durų, Vidas tik akys išsiplėtė. Jis buvo kaip iš dovanų košės: žymiai suprojektavus, bet be kvapo.
– Radau seną pastatą Klaipėdoje, – papasakojo Linas. – Ten gali būti kavos būdelė. Gintaras, tu dirbėjai paskutinį metą, bet… Kombinuojamas firma?
Kaip per duris įvažiavo Martynė su Olegu ir mažyliu. Vidas, stodamas prieš tai, paskutinę akimirką pastebėjo: „Paviešintas?“ Martynė linktelėjo. Olegšių nuotaka, su Amžinybe.
Tarpas maišėsi, bet Aistė, kai visi kibė po stalu, prabilo: „Sveiki atvykę!“
Kai vakarienė atnešė galimybę, viskas virto kaip apatiniame: Gintaras, Olegas ir Linas susikalbėjo. Priėmė liniją – atidarys kavos būdelę. Martynė, kaip administratorė, dirbs mėnesčio tris dienas per savaitę; Vidas – remontuot bus pastatas. Aistė surinks meniu.
„Saugi viltis, – pagalvojo Vidas, kai Martynė su Aidu įsiskleidė ant stalo sultinį. – Bet… ar tai šeimą?“
Paskutinėje akimirką prieš išeigą, Martynė prisėdo į gludų krėslą.
– Mama, atleisk… aš bijojau, kad tu… – ji nutilo, bet Aistė ją priglaudė.
– Atleidžiu. Bet prieš atvažiavimą įspėk, – Aistė švelniai nusiėmė žiedą nuo Olego rankos.
Vidas, kai už durų pasigirdo Jurgitos kaukia, papurkčiojo. „Šeima“, – tarė sau. „Iš kur ji išsikapstys?“
Tokią naktį Aistė užčiuopė Vido ranką, o jis atsakė: „Viskas, ko reikėjo, buvo tavo vakarienėje.“
**Mokslas man – tai, kad tikrai niekada nežinai, kada gyvenimas pradės šokti šokį, kurio niekas nesimąsto…**