Laimė, kai šalia – šeima

Laimė, kai už nugaros šeima

Iš kariuomenės Andrius grįžo dar tvirtesnis, nei išėjo. Jauniausias didelėje šeimoje – keturi broliai buvo pas tėvus – atrodė, kad Andrius surinko viską geriausią iš visų. Aukštas, beveik du metrų, plačiaramštis, šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis, kurios žiūrėjo į pasaulį šiltai, visada pasiruošęs padėti, o jėgos Dievas jo neapvylė.

Praėjo trys dienos, kai jis sugrįžo į gimtąjį kaimą Šilagirį, susitiko su visais giminaičiais ir draugais, kai tik ėjo iš parduotuvės ir pamatė Austėją. Jis sustojo kaip apstoręs, prieš save matydamas gražią merginą, tiesa, nelabai aukštą.

– Oho, kokios gražuolės čia vaikšto! Ar aš kažko nepastebėjau, ar naujos mergaitės užaugo? – tuoj pat pasisveikino.

– Labas, gražuole, kažkaip neprisimenu tavęs, – paklausė jis, – kieno tu duktė?

– Laba diena, aš mamos ir tėčio duktė, – juokėsi ji, – žinoma, neprisiminsi, aš čia ne vietinė.

– Andrius, mano vardas, o tavo?

– Austėja, Austėja Kazimieraitė, – aš pradinių klasių mokytoja, jau metus kaip atvykau.

– Aišku, o aš tik ką grįžau iš kariuomenės.

Jie ilgai stovėjo ir kalbėjosi, lyg būtų seniai pažįstami. Kaimiečiai net žvilgtelėdavo į juos, turbūt jau ir susitarę. Kaime tai greitai įprasta… O Andriui su Austėja vienas kitas taip patiko, kad nesinorėjo skirtis.

Vakare Andrių nesutramdė mintys apie gražią Austėją.

– Mam, o kur gyvena ta naujoji Austėja, kuri mokinukus mokykloje moko?

Motina nustebęs pažvelgė į jį.

– Jai duotas nedidelis namelis, senosios Onutės, ji jau seniai mirė, o namas dar tvirtas. Ten ir apsigyveno Austėja Kazimieraitė. O kas, patiko? Jau kur nors pastebėjai merginą?

– Pastebėjau ir nustebau, – tarė Andrius ir ruošėsi išeiti.

Nuo tada jie pradėjo susitikinėti, bendrauti, o vėliau Andrius Austėjai pasipiršo, ji sutiko. Kaimas triūkė vestuvėmis. Daug merginų įsižeidė ant Andriaus.

– Kodėl vedi atvykėlę, kai mūsų kaime ir taip gražių merginų netrūksta!

Bet laikui bėgant priprato ir priėmė, juo labiau Austėja mokė vaikus, ir dėl to visi kaimo gyventojai ją gerbė. Vaikai ją mylėjo, tėvai taip pat.

Andrius atsikėlė gyventi pas Austėją, tėvų namuose gyveno vienas iš brolių su šeima, tad vietos trūko. Jis buvo rankų darbų meistras, viskas jam sekėsi, ir jėgos nebuvo pritrūksta.

– Austė, prie namo pristatysiu priestatą, per mažai vietos mums, o dar ir vaikai bus. Tad imsiuosi statybos, užsakysiu statybinę medžiagą, – dalijosi savo planais vyras, o žmona jį palaikė.

Per kelis metus Andrius pastatė namą, už kurią visi kaime pavydėjo. Jis pats stiprus ir tvirtas vyras, toks ir namas pasirodė. Austėja tik džiaugėsi. Gyveno sutar

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

7 + 1 =

Laimė, kai šalia – šeima