„Aš jį ištraukiau iš to pasaulio, o jis rado kitą. Bet mano atsisveikinimo dovana juos sudaužė.“
— Aš iš tavęs išeinu, Ona.
Šie žodžiai, ištarti lygiu, svetimu balsu, perplėšė jaukų vakaro tylumą kaip peilis.
Šakutė išslydo iš Onos sustingusių pirštų ir su skambesiu nukrito į lėkštę. Šventinis stalas, kuriam ji skyrė dvi valandas, žvakės… viskas staiga virto pikta, absurdiška dekoracija.
— Ką?.. Kaip tai – išeini? Tomas, ką tu čia šneki? — jos balsas sutrūko. — Mes gi… viską išgyvenom… aš… Ir šiandien gi mūsų vestuvių metinės…
Ji norėjo, kad šis vakaras būtų ypatingas — 10 metų nuo vestuvių. Tik jiems dviem. Vakaras, kuris turėjo tapti simboliu, kad viskas bloga jau liko praeityje.
Po avarijos jos vyras Tomas pasikeitė — tapo tylus, susikaupęs. Ona visa tai aiškino lėtu atsigavimu. Ji tikėjo, kad jos meilė ir rūpinimasis išlyš šį ledą.
Bet dabar jis nežiūrėjo į ją. Jis žiūrėjo į savo motiną, kuri ką tik be kvietimo įsiveržė į jų namus.
Laima Petrovna, uošvė, spindėjo. Apsirengusi lyg į šventę, su ryškia pomada ant siaurų lūpų, ji priėjo ir globojamai uždėjo ranką ant sūnaus peties. Ji atėjo ne svečiu. Ji atėjo į egzekuciją.
— Štai, metinės! — jos balsas varvėjo nuodu. — Laikas nutraukti šį farsą! Aš visada žinojau, kad mano sūnui reikia kitos moters, lygios jam, o ne slaugytojos-tarnaitės!
Onos širdis praleido smūgį. „Slaugytoja-tarnaitė“… Ar tai ji?
— O aš tokią radau! — iškilmingai paskelbė Laima Petrovna, nekreipdama dėmesio į sustingusią martį. — Mano geriausios draugės duktė, Rūta! Protinga, gražuolė, turinti butą senamiestyje! Ji neprimins tau, sūnau, apie „pervirtas“ sriubas!
Pasirodo, viskas jau buvo nuspręsta. Kol ji kovojo už jo gyvybę, jie slapta rengė pasimatymus. Ieškojo jai pakaitalo. Kaip senai dėvėtam daiktui.
Tomas linktelėjo, sutikdamas su kiekvienu motinos žodžiu. Jo akyse nebuvo nei kaltės, nei gailesčio. Tik šaltas, pavargęs atstūmimas.
— Suprask, Ona. Kai aš gulėjau ten, ligoninėje, bejėgis… tu buvai reikalinga. O dabar aš vėl ant kojų. Ir man reikia moters, kuri įkvėptų dideliems darbams, o ne primintų apie mano silpnumą.
Tai buvo pabaiga. Galutinė. Neatmetama. Nuosprendis, ištartas dviejų artimų žmonių ir įvykdytas vestuvių metinių dieną.
Tarsi nemyklaus kino juostoje, Onos akims pralekė paskutiniai, sunkiausi jos gyvenimo metai. Ne gyvenimas — išgyvenimas.
Ji prisiminė tą skambutį. Tą abejingą, biurokratišką balsą, kuris tapo jos asmeninės pragundos pradžia: „Jūsų vyras pateko į avariją, jis reanimacijoje“.
Ir tada — ligoninė. Beribiai balti koridoriai, kvepiantys chloru ir beviltiškumu. Ir pirmas pokalbis su žil