Už lango temsta, o mamytės nėra. Asta, suksdama ratus savo vežimėlyje, pririedėjo prie stalo, paėmė telefoną ir surinko mamytės numerį.
“Telefono savininkas išjungtas arba už tinklo ribų”, atsiliepė svetimas balsas.
Mergaitė sumišusi žiūrėjo į aparatą, bet prisiminusi, kad mažai pinigų, išjungė.
Mamytė išėjo į parduotuvę, o vis negrįžta. Taip niekad nebūdavo – ji niekad neilgam neišeidavo, juk dukrelė vaikystės invalidė ir negalėjo vaikščioti. Judėdavo vežimėliu, o be mamytės jokių kitų giminių nebuvo.
Astai jau septyneri, ir viena namie nebijojo, bet mamytė visada sakydavo, kur eina ir kada sugrįš. Mergaitė negalėjo suprasti, kas atsitiko:
“Šiandien ji išėjo į tolimesnę parduotuvę maisto, ten pigiau. Mes su mamytę dažnai ten vaikščiodavom. Nors ir skaitosi toli, bet tikrai ne tolumoje – per valandą juk ten ir atgal nuėjus”, ji pažiūrėjo į laikrodį. “Jau keturios valandos praėjo. Skundžiuosi alkio”.
Nuvarė vežimėlį į virtuvę. Sušildė virdulį, iš šaldytuvo išsitraukė kotletą. Pavalgė, gėrė arbatą.
Mamytės vis nėra. Neiškačojo, vėl paėmė telefoną ir surinko numerį:
“Telefono savininkas išjungtas arba už tinklo ribų”, vėl atsiliepė automatinis atsakiklis.
Peršokė į savo lovą, paslipinusi telefoną po pagalve. Šviesos neišjungė – be mamytės taip baugu.
Gulėjo ilgai, bet visvien užmigo.
***
Prabudo, kai saulutė užmigčiojo pro langą. Mamytės lova padengta.
– Mamyt! – sušuko ji link prieškambario.
Atsakė tyla. Paėmė telefoną, paskambino. Atsiliepė tas pats svetimas metalinis balsas.
Pasidarė baisu, iš akių pasroviu pasruvo ašaros.
***
Kostas grįžo iš kavinės. Ten kiekvieną rytą šviežius bandelius pardavinėdavo. Jie su mama taip visada pradėdavo rytą – ji gamdavo pusryčius, o sūnus bėgdavo į kavinę bandelių.
Kostui jau trisdešimt, o jis vis dar nevedęs. Merginos ir moterys tiesiog nekreipdavo dėmesio: neatrodantis kaip modelis, liesas, liguistas. Ligos jį persekiojo nuo pat gimimo. Reikėjo brangaus gydymo, bet mama užaugino viena. Paskutinę diagnozę pasakė jam jau suaugus, pareiškę, kad vaikų turėti negali. Su mintimi, kad niekada neves, Kostas jau susitaikė.
Žolėje sužibėjo sutrūkęs senas telefonas. Telefonai ir kompiuteriai jam buvo ir hobis, ir darbas. Jis programuotojas ir tinklalaidininkas. Telefonų jam, žinoma, buvo daug, ir patys geriausi, bet dėl grynai profesionalinio smalsumo pakėlė šitą. Aparatas buvo sutraiškytas lyg per jį pervažiavus mašinai ir šalin atplėšus.
“Galbūt kas nors atsitiko? – mirgčiojo mintis, kišo sudužusį aparatą į kišenę. – Namie išsiaiškinsiu”.
***
Po pusryčių ištraukė iš rasto telefono SIM kortelę ir įstatė į vieną iš savo. Numeriai kortelėje buvo daugiausia ligoninės, pensijų fondo ir panašios įstaigos, bet pirmas adresas buvo “Dukra”.
Truputį pagalvojęs, paskambino šiuo numeriu:
– Mamyt! – atsiliepė džiaugsmingas vaikiškas balsas.
– Aš ne mamytė, – sumišus tarė Kostas.
– O kur mamytė?
– Nežinau. Radau sudužusį telefoną, permeciau SIM kortelę ir paskambinau.
– Man mamytė dingo, – sulig verksmu pasigirdo. – Ji vakar išėjo į parduotuvę ir nesugrįžo.
– O kur tavo tėtis, močiutė?
– Neturiu nei tėčio, nei močiutės. Man tik mamytė.
– Tave kaip vadina? – vaikinas suprato, kad vaiką reikia gelbėti.
– Asta.
– Manęs dėdė Kostas. Asta, išeik iš buto ir pranešk kaimynams, kad viena likai.
– Negaliu išeiti, kai man kojytės nevaikšto. O kaimyniniame bute niekas negyvena.
– Palauk, kaip tai nevaikšto? – Kostas visiškai sutriko.
– Tokia gimiau. Mamytė sako, kad reikia šiek tiek pinigėlių sutaupyti, ir man operaciją padarys.
– O kaip
Pirmą kartą įėjusi į ketvirtos klasės klasę, Jurga nerimastingai žvilgtelėjo į sušypsojusius draugus, o paskui atsigręžusi į langą pamatė šypsojantis tėtį Kostą, mamą Laimą ir močiutę Niną – stovinčius kaip džiaugsmingi saulės spinduliai, lyg būtų išmokę tik pačią svarbiausią pamoką: kad meilė padaro stebuklus, o ši diena, kai ji žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius į mokslą, buvo to stebuklo pradžia, džiaugsminga kaip vasara.