Išsigelbėjimas ant sauso kranto

Rytojaus aušroje
— Sūnau, su Dievu, sėkmės egzaminuose, — nerimastinga Marija palydėjo savo vienintelį sūnų Dominyką į universitetą.

Jis turėjo vykti į stojamuosius į Kauną. Ji drąsino jį, pagirdė pusryčiais ir paleido į naujus iššūkius.

— Ačiū, mama, nesijaudink, viskas bus gerai. Tikrai neįstosiu į valstybinį… — už sūnaus užsiverė durys, o vyras jau išvyko į darbą.

Marija su Antanu gyveno dvidešimt dvejus metus. Per tą laiką užaugino sūnų Dominyką, auklėjo geru žmogumi. Tėvai buvo įsitikinę, kad jų sūnų laukia tik geriausia. Jis augo saugumo jausme, keliavo su jais, buvo apsuptas meilės ir rūpesčio. Dominykas taip pat nesukėlė galvos skausmo — ramus, atsakingas vaikinas.

Dar mažas buvo Dominykas, kai Marija su vyru krūvosi, o sūnų palikdavo močiutei. Taip jie su Antanu pradėjo savo nedidelį verslą. Marija prekiavo turguje, bet laikui bėgant viskas atsistojo, atsirado laisvų pinigų.

— Marija, gana jau stovėti turguje. Siūlau likti namie, užsiimti šeima, — kartą pasakė vyras.

— Bet noriu, kad mums nieko netrūktų, todėl turiu tau padėti, — atkirto ji. — Be to, sėdėti namie — nuobodu.

— Tu visada žinojai mano požiūrį: moteris turi būti namų šeimininkė, o vyras — išlaikytojas, — patikslino Antanas.

Mariją nuo vaikystės mokė, kad moters dalis — paklusti vyrui, saugant šeimą. Ir ką ji galėjo atsakyti? Jokių priežasčių atsisakyti nebuvo. Jų užnugaris saugus, verslas klestėjo.

— Mūsų butas, kurį ką tik įsigijome paskolą, reikalauja priežiūros, o sūnus — rūpesčio. Be to, Dominykas netrukus pradės mokyklą.

— Aš sutinku, Antanai, visai nepriešiuosi. Laikas susikurti savo šiltą lizdelį. Tu visada kalbi išmintingai, — nusišypsojo ji.

Giliai širdyje Marijai patiko priimti sprendimus, būti veikliai — juk ji su Antanu kartu kūrė verslą. Bet ji susitaikė su likimu ir klausė vyro, tapti namų šeimininke. Vis dėlto vis tiek palaikė jį, tvarkė verslo apskaitą, pateisindama savo aukštąjį ekonomikos išsilavinimą.

— Mare, siūlau nusipirkti vasarnamį užmiestyje, — kartą pranešė vyras. — Mašina jau turime, tad kelionės nebus problema. Leisimės atostogas gryname ore, ypač vasarą.

— Oho, Antanai, tu įgyvendini mano svajas! Aš irgi apie tai galvojau, — sutiko ji. Ir nepaisant vyro užimtumo, jie savaitgalius, kartais ir atostogas leisdavo vasarnamyje.

Tą rytą, kai Dominykas išvyko į egzaminus, Marija nusprendė iškepti pyragą, kad nusiramintų. Išėjusi į virtuvę, išėmė miltus.

— Nieko, Dominykas įstos, net jei ir į mokamąją. Mokykloje mokėsi neblogai, — galvojo ji. Staiga durys tranktelėjo: — Gal Dominykas grįžo? Pamiršo ką nors? Vyras prieš dvi valandas išvyko į darbą.

Bet tai buvo pats Antanas.

— Kas atsitiko? Kodėl ne darbe? — nuoširdžiai nustebo ji.

— O ar ne pas močiutę turėjai būti? Sakėi, kad serga, — nekeldamas akių paklausė jis.

— Pas močiutę ruošiausi po pietų. Dominyką palydėjau, dabar pyragą kepu. Nerimauju už sūnų.

Antanas trumpam nutilo, tada ištarė:

— Na, gerai. Galbūt geriau taip — iš karto viską išspręsime. Aš nutariau iš tavęs išeiti, nes myliu kitą moterį. Skyrybų paraginsiu pats. Atėjau pasiimti daiktų.

Marijos pasaulis griūvo. Ji apstulbo, tartum užspringo žodžiai. O vyras krautuvėse dėstė savo daiktus. Jai rodėsi, kad bute trūksta oro, sunkiai kvėpuoti.

— O Dominykas? Dabar jam negalima sužlugdyti pasitikėjimo — egzaminai. Gal bent palauksime?

— Ką Dominykas? Nusprendžiau, kad šiais metais jam nereikia stoti. Į valstybinį neįstos, o mokamasis — nemanau, kad verta pinigų leisti. Turiu kitų išlaidų. Tegul dirba metus arba eina į kariuomenę, — ramiai ir kasdieniškai tarė Antanas, lyg tai būtų seniai nutarta.

— Antanai, juk tai tavo sūnus! Vienintelis. Nepadaryk jam taip. Palaikyk jį.

— Nesikrešk, Mare. Sprendimas jau priimtas. Man irgi nelengva. — Jis išėjo, užtrenkdamas duris.

Bute nusilpo tyla, o jos galvoje skambėjo klausimas:

— Ką daryti su Dominyku? Nieko nesakysiu, kol jis neišlaikys egzaminų. Pasakysiu, kad tėvas išvyko į komandiruotę.

Marija buvo ne savimi, tūkstančiai nerimą keliančių minčių varžėsi galvoje. Vėliau sužinojo, kad vyras jau prieš du mėnesius perdavė savo dalį buto ir kitą turtą močiutei. Ir be žado. Nors pradinį įnašą užsidirbo kartu.

— Štai taip! Naiviai tikėjau Antanu, o jis darė prieš mane, o aš net neįtarian.

Netrukus grįžo Dominykas. Stojamieji baigėsi — įstojo į mokamąją, kaip ir tikėtasi. Vos įėjęs namo, jis iškart pajuto, kad kažkas negerai. Tyliu, klausiančiu žvilgsniu žiūrėjo į motiną.

— Dominykai, supranti… Mūsų su tėvu santykiai pasikeitė. Jis paliko mus dėl kitos moters. Mokamojo moksl

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

13 − ten =

Išsigelbėjimas ant sauso kranto