Vandens lašas krito nuo čiaupo tiesiai į sudžiūvusią kiaušinienę – tiks-tiks-tiks.
Agnė sustojo prie kriauklės, suspaususi rankose kempinę. Vakarykštė keptuvė žiūrėjo į ją baidydama, apsupta geltonų dėmių ir duonos trupinių. Šalia stovėjo lėkštė su ištepliotu sviestu, puodelis su kavos apvadais, peilis lipnus nuo uogienės.
Darius jau išriedėjo į darbą savo senokais „Volvo“, palikęs po pusryčių įprastą natiurmortą. Visa tai kantriai laukė jos rankų, kaip ir kiekvieną rytą per pastaruosius trejus metus.
„Vėlgi“, pagalvojo Agnė ir be jokių minčių atsuko čiaupą. Karšta vanduo užsiurbė, išbarstydamas putas keptuvės dugne. Agnė sušlapino kempinę, išspaudė ant jos šiek tiek skalbimo priemonės ir ėmėsi darbo.
Prieš tris mėnesius ji pirmą kartą paprašė Dariuso padėti su indais. Tuomet jis nustebęs pakėlė antakius, lyg ji būtų pasiūlius jam nupiešti Siksto koplyčios lubas ar išmokti kinų kalbos.
„Agne, tai gi nieko nereiškia“, tada pasakė jis, neatsitraukdamas nuo televizoriaus, kur rodė futbolą. „Penkios minutės – ir baigta“.
Penkios minutės. Kiekvieną rytą. Kiekvieną vakarą. Agnė trindavo kempinę, mintyse skaičiuodama: per metus šie „niekai“ susidėdavo į trisdešimt valandų gryno laiko. Darbo savaitę, praleistą prie kriauklės.
Keptuvė nesidavė lengvai. Sudžiūvęs riebalai reikalavo pastangų, šepetėlio, kantrybės. Kiaušinio trynys įsirėžęs į tefloninį dangą, palikęs geltonas dėmes. Agnė trindavo užsikibusius dėmius ir prisiminė vakarų vakarą: kaip Darius išsitiesęs ant sofos su telefonu po vakarienės, slinkdamas per socialinius tinklus, kol ji viena tvarkėsi po jų bendro valgio.
„Dariau“, tyliai pasakė ji, stengdamasi neskambėti priekaištingai, „gal nors savo lėkštę pats nuplausi?“
Jis neatitraukė akių nuo ekrano. Nyščio pirštas automatiškai slinko žemyn – veidai, katės, memai.
„Dabar…“, atsakė išsiblaškęs, net nepažvelgęs į ją. „Matai gi, kokia diena man šiandien buvo“.
Diena. Jam visada būdavo „kažkokia diena“. Projektai dega, klientai skambina, viršininkai reikalauja ataskaitų.
O jai kas – atostogos? Poilsis? Agnė irgi dirbo – nors ir nedidelėje buhalterijoje, nors ne už tokius pinigus, bet aštuonias valandas per dieną, kaip ir visi žmonės.
Agnė pastatė nuplautą keptuvę į džiovinamąjį lentyną ir pasiėmė puodelį. Kavos tirščiai išsiskiedę virto ruda koše. Ji trindavo porcelianą kempinės šiurkščiąja puse, galvodama, kodėl ją taip erzina šis smulkmena.
Juk ne patys indai svarbu – kas ten, dešimt minučių darbo. Svarbu tai, kad Darius tiesiog nepastebėdavo jos darbo. Jam purvinos lėkštės išnykdavo pačios iš savęs, o švarios atsirasdavo spintoje kaip iš burtų lazdelės.
Kaip skalbiniai skalbimo mašinoje pavirsdavo išlygintomis marškinėmis ant pakabos. Kaip produktai šaldytuve virstų karštu vakariene. Kaip dulkes išgaruodavo nuo baldų, o grindys taptų švarios be moJie pabaigė valyti indus kartu, ir nuo tos dienos Darius niekada nepalikdavo savo lėkštės nenuplauta.
