Vyras kostiumu nejudėja, bet jo akys spyriai fiksuoja laišką mano rankoje, lyg tai būtų vienintelis svarbus dalykas šioje pasaulyje. Eimantas silpniai kvėpuoja mano glėbyje – jo oda blyški, lūpos šaltos, širdies plakimas sulėtėja. Nesijaučiu turintis laiko galvoti, bet pirštai greitai šaudo popieriaus lapą. Atskleidžiu laišką.
Viduje nėra ilgo tekstų – tik senas nuotraukos nuotrauka, atgal įrašytas adresas ir drąsiai juodais rašmenimis parašytas vardas: Aleksandras Vaitkus. Kai tik šį vardą perskaitau, vyro šypsena išnyksta, akys susiaura, žandikaulis suspaudžiamas.
– Neturėjai skaityti to, – sako jis žemai, aštriai.
Žiūriu į jį. – Kas yra Aleksandras Vaitkus?
Jis priartėja. – Tas vardas sudegins šį miestą iki pelenų. Jei nori išgyventi, ištrink šį laišką ir pamiršk, kad jį kada nors matėte.
Išgirda garsus – trankiai švilpia variklis, o krovininis traukinys praskrieja pro geležinkelio stotį, drebindamas sandėlį. Žemė drebėjo, bet vyras kostiumu neatsitraukia nuo laiško.
Eimantas šlakoja glėbyje, akys trumpam atsiveria. – Rask jį… Dariau… prieš tai, kai jie…
Ir vėl užsidaro.
Manęs suspaudžia panika. – Eimantai, laikykis!
Vyro balsas šalta. – Jei eit į Aleksandro Vaitkaus taką, pasirašai savo mirties įsakymą. Ir tavo brolio – jei jis išgyvens šią naktį.
Aš stoviu tarp jų, saugodamas Eimantą. – Tu kodėl taip bijai jo?
Jis silpnai šypsosi. – Nes Aleksandras Vaitkus yra vienintelis gyvas žmogus, kuris žino tiesą apie tavo motiną… ir kodėl tave pavogė.
Žodžiai smogia kaip smūgis. Laikau laišką tvirčiau, kol jis susmulkėja mano delne.
Prieš galėdamas atsakyti, Austėja šoka priešais mane su ginklu rankoje.
– Atsitrauk, – šaukia ji vyriui.
Jo šypsena grįžta. – Vėl žaidi heroję, Austėja? Tu buvai viena iš mūsų. Žinai, kaip tai baigiasi.
– Taip pat žinau, kad nesikeisi iš čia su šiuo laišku, – atsako ji.
Jie žiūri vienas į kitą ilgą, įtemptą akimirką, o vienintelė garsas – lašų lašavimas nuo sutrūkinėto stogo ir Eimanto sunkus kvėpavimas. Vyras lėtai atsitraukia.
– Tai nebaigta, Dariau. Šis laiškas tave sunaikins. Ir kai tai įvyks… aš būsiu šalia.
Jis limpa iš sandėlio, dingdamas tarp geležinkelio stoties šešėlių.
Trumpam vėl tvyro tyla, bet mano rankos dreba – ne baimės, o karščio, pykties.
Aš kreipiuosi į Austėją. – Einam į tą adresą. Šiandien naktį.
Jos akys išsklaidos. – Dariau, tu nesupranti…
– Pakankamai suprantu, – nutraukiu. – Aleksandras Vaitkus žino, kur yra mano motina. Jei turėsiu sudeginti miestą, kad ją surasčiau, tai padarysiu.
Aistė, šalia, sužeista peties, sunkiai stovi. – Tu net neįsivaizduoji, koks pavojingas Vaitkus. Jis dirbo tavo tėvo pusėje prieš gaisrą. Jis buvo tas vienintelis, kuriuo tėvas pasitikėjo viskuo.
Aš staiga pakreipiu galvą. – O kur dabar jis?
Ji sušuko į Austėją. – Lapas su adresu ne namų, o slėptuvių. Jei jis ten, tai slėpiasi nuo tų pačių žmonių, kurie tavęs persekioja.
Austėja nusijuokia. – Dariau, neįeini be pagalbos. Vaitkus nepasitiki niekuo. Jei jis manytų, kad esi su jais, jis šaudys prieš tave dar prieš nei išeik kalbėti.
Žiūriu į Eimantą – jo kvėpavimas vis dar netolygus, ranka šiek tiek dreba mano delne. Jis vis dar laiko mane.
– Einu, – sakau. – Ir tu arba su manimi, arba stovėsi mano kelyje.
Austėja neatsako, bet nesustabdo manęs.
Išėjome iš sandėlio, vilkdami šviesas iš geležinkelio stoties. Kiekvienas garsas šokdavo širdį – laisvos grandinės skambesys vėjyje, rūdžių metalų štrokimas, tolimo žingsnių aidai. Laikau Aistę, kad ji nesugriūtų.
Adresas buvo dvi gatvės toliau, už senos sandėlio pastato. Iš išorės atrodė apleistas – langus uždėjo lentos, durys šiek tiek įskęstos.
Bet artėjant, matau mažą raudoną lemputę ant sienos. Kamerą.
– Stebi, – murmau.
Austėja triskart beldžia, po ko dar du kartus. – Tai aš, – šaukia.
Po ilgos akimirkos durys lėtai atsidaro.
Viduje stovėjo vyras – aukštas, pilkas barzda, plaukai pilki, akys kaip plienas. Kairėje rankoje pistolis nukreiptas ties mano krūtinės viduriu.
– Dariau Gražvydas, – sako jis.
Aš sustoju. – Žinai mane?
– Žinau viską apie tave, – atsako jis. – Ir tavo brolį.
– Tu žinai, kad man reikia atsakymų, – sakau.
Jis pakviečia mus į vidų. Viduje slėptuvė yra tamsi, kvapas primena tabako. Ant sienų kabėta žemėlapių, nuotraukų su raudonais siūlais.
Centre – nuotrauka mano motinos. Ne sena, o šiuolaikinė – ji stovi turguje, vilkinėja paprastą šaliką, bet jos akys – tos pačios, kurias kas rytą matau veidrodyje.
Gerklą suspaudžia skausmas. – Kur ji?
Aleksandras priartėja. – Gyva. Ir pavojingesnė, nei įsivaizduoji.
– Vesk mane pas ją.
Jis nusigąsdina. – Jei dabar ją ieškosi, atvedi ją ties į pavojų, jie ją nužudys prieš tavo žodį.
Aš suspaudžiu kumščius. – Visą gyvenimą manęs atskyrė nuo jos. Nebegaliu laukti dar dvidešimt metų.
Aleksandras šiek tiek sušvelnėjo. – Dariau, tie, kurie tavęs persekioja, ne tik nori pinigų ar galios. Jie nori to, ką tavo motina turi. Tai, ką tavo tėvas jai paliko prieš mirtį. Jei tai gaus… šis miestas grius.
Austėja pirmą kartą kalba. – Kas tai?
Aleksandras pažvelgia į laišką mano rankoje. – Jau turi dalį. Likusi – jos paslaptyje.
Aistės balsas išsklaido įtampą. – O jei jie gaus abi dalis?
Aleksandras atsako tiesiai.
– Jūs ne tik bus nužudyti. Jūs bus ištrinti. Kaip niekada neegzistavę.
Kambarys nurimsta. Vėl žiūriu į motinos nuotrauką – jos šypsena blyški, bet tikra. Ji gyva.
Pirmą kartą po metų jaučiu viltį, tačiau žinau, kad viltis jos neapsaugos.
Aš kreipiuosi į Aleksandrą. – Pasakyk, ką turiu daryti.
Jo akys susitinka su mano. – Pirma… turi būti pasiruošęs nužudyti žmogų, kuris uždegė tą gaisrą.
– Kas tai?
Aleksandras susiaura. – Tas pats, kas tave sekė nuo ligoninės, kostiumu apsirengęs vyras.
Mano kraujas įkaista. Jaučiu jo šypseną, jo balsą lietaus šlamesyje.
Nebegaliu bėgti. Dabar aš medžiu.
Vyras kostiumu.
Tas, kuris beveik nužudė Eimantą.
Tas, kuris žino, kodėl mano motina dingo.
Tas, kuris sudegino mano praeitį į pelenus.
Priartėju prie Aleksandro, balsas žemas, bet tvirtas.
– Tuomet pasakyk, kur jį rasti.
Aleksandras stebi mane, jo plieninės akys neklysta. – Tu dar nepasiruošęs.
Supaudžiu kumštį ant stalo, nuplaukiant nuotraukas. – Mano brolis miršta! Mano motina slepiasi! Nesižadink manęs, kad nepasiruošęs.
Pirmą kartą jo kaukė pradeda plyšti. Jo žandikaulis dreba, jis lėtai nuleidžia pistolį.
– Primeni tavo tėvą, – mumizga. – Tas pats ugnies dvasia, tas pats užsispyrimas. Todėl jie bijo tavęs.
Jis iš kišenės išima dar vieną, seną aplanką, nusiplėšytą kaip metų laikus. Jis perkelia jį man.
– Viduje – pirmas žingsnis. Bet kai atversi, nebus grįžti atgal. Išgelbėsi šeimą… arba ją palaidysi.
Mano širdis plakdo kaip variklis. Eimanto silpnas kvėpavimas aiduoja galvoje. Motinos akys nuotraukoje spinduliuoja tiesiai į mane.
Lėtai pakeliu ranką, priimu aplanką.
Ir tuo momentu žinau – medžioklė jau prasidėjo.
Nebesiekiu tik atsakymų. Kovoju už kraują.
Kai pagausiu vyrą kostiumu, jis nebebus medžiotojas. Jis taps grobioja.
