Mūsų duktė visada buvo uždara, kai kalbėdavo apie savo asmeninį gyvenimą. Taip, ji dalijosi mokslais, planais, net draugių paskalų, bet apie vaikinus ne žodžio. Su vyru juokėmės, kad tikriausiai laukia tobulos akimirkos, kad pristatytų kažką ypatingo.
Ir ta akimirka atėjo. Duktė pasakė, kad nori supažindinti mus su savo vaikinu.
Sekmadienio rytą jau kibau po virtuvę ruošiau šventinį stalą. Vyras vaikščiojo po butą niūrus, bet aš nusprendžiau, kad tai tik susijaudinimas, įprastas tėvo nerimas.
Kai pasigirdo skambutis, nusišypsojau ir nuėjau atidaryti duris. Už slenksčio stovėjo aukštas vyras kostiumu. O šalia spindinčia laime mūsų duktė.
Mama, tėti, susipažinkite… tai mano vaikinas, tarė ji tokiu pasididžiavimu, kad širdį trumpam suspaudė.
Tačiau kitą akimirką pastebėjau, kaip vyro veidas pasikeitė. Jis sustingęs, paskui išblyško.
Tu?.. tyliai iškvėpė jis. Ką tu čia veiki?
Vaikinas irgi įsitempė, bet tik pečiais patraukė:
Aš tavo dukters vaikinas.
Ką?! balas vyrui sudrebėjo. Išeik iš mano namų! Tuoj pat!
Tėt! sušuko duktė, negalėdama patikėti savo ausims. Kas čia darosi?
Tada vyras papasakojo baisią tiesą apie mūsų dukters naująjį vaikiną.
Spaudamas kumščius, jis ištarė:
Šitas žmogus… dėl jo aš sėdėjau kalėjime. Jis mane išdavė, kai buvom paaugliai. Įsivėlėm į vieną reikalą, o jis visą kaltę numetė ant manęs. Praradau metus gyvenimo dėl jo. Jis mano buvusi klasiokas.
Tiloje užtruko. Duktė žiūrėjo į mus su suglumimu ir pyktu:
Ir ką dabar? Jis ne toks, koks buvo prieš dvidešimt metų! Aš jį myliu!
Vyro klasiokas išėjo iš namų. Duktė išbėgo paskui, trenkdama durimis.
Likom vienu. Vyras sunkiai kvėpavo, rankos drebėjo. Supratau jį senos žaizdos staiga atsiverė. Bet supratau ir dukterį: juk jausmų nesirenki.
Dabar prieš mus stovėjo sunkiausias pasirinkimas. Arba priimame šį žmogū dukters laimei, arba prarandame jos pasitikėjimą amžinai.
Gyvenimas moko, kad praeitis kartais meta ilgą šešėlį, bet meilė ir atleidimas yra vieninteliai keliai ištrūkti iš jo.