Gegužės 15 d.
Policininkai radę gatvėje keistą senį, kuris neatsiminė nei savo vardo, nei adreso. Kai jie surado jo namus ir nuvyko ten, viduje juos ištiko šokas.
Komisare, šį vyrą radome šią rytą. Neturėjo nei dokumentų, neatsimena nieko. Gal serga… ar kažką slepia. Ką darysime?
Niekas. Patvs susitvarkysiu, trumpai atsakė jaunas pareigūnas, paėmęs senį už rankos.
Senį apsodino kabinete. Jis atrodė išvargęs, sutrikęs, bet jo akyse blėste keista kibirkštis ar tai nerimas, ar baimė.
Pareigūnas pradėjo nuo paprastų klausimų:
Iš kur išėjote?
Neatsimenu…
Turite vaikų? Giminių?
Nieko…
Žinote savo vardą?
Ne…
Atsakymai buvo nerišlūs, kartais visai beprasmiai. Atrodė, tarsi senis kažko bijotų. Pareigūnas susirūpino.
Jis paprašė stebėjimo kamerų įrašų iš gatvės, kur rado senį. Valandų valandas žiūrėjo įrašus. Senis tiesiog klajojo po miestą lėtai, sustodamas, lyg pamiršęs, kur eina.
Visą dieną pareigūnas su kolegomis sekė senio žingsnius per dešimtis kamerų. Pagaliau išsiaiškino, iš kurių namų jis išėjo. Nusprendė paimti senį su savimi gal tai padės jam atsiminti.
Atvykę į nurodytą adresą, pabeldė niekas neatidarė. Namuose buvo tamsu ir tylu.
Gal gyvena vienas? sumanė vienas policininkų.
Ne. Patikrinsime. Išdaužykite duris.
Durys atsidūrė nuo stipraus smūgio. Įėję vidun, policininkai apstulbo sofā gulėjo pagyvenusi moteris. Jos veidas blyškus, kvėpavimas nelygus. Vos pajudindama lūpas, be garso ištarė: Pagelbėkite…
Pareigūnas iš karto iškvietė greitąją. Tuomet viskas paaiškėjo.
Senis tikrai sirgo demencija. Tą dieną jo žmonai staiga pasidarė blogai. Jis bandė iškviesti pagalbą, bet telefonas jam atrodė per sudėtingas. Tada nusprendė eiti pas kaimynus… ir pamiršo, kodėl išėjo.
Valandos virto klaidžiojimu po gatves, kol jėgos jį visiškai paliko.
Taip išeina, kad senis vis tiek atvedė pagalbą. Net jei ir po paros, bet būtent jo bandymas išgelbėti žmoną pavyko.
Po šio įvykio policininkai neatsisuko: surinko pinigus ir senelių porelei nusamdė slaugytoją.
Pamoka: kartais net didžiausios silpnybės gali būti stiprybėmis.