Tai buvo ilgas skrydis verslo klasėje. Pirkau bilietą iš anksto, pasirinkau vietą prie lango tiesiog norėjau ramiai praleisti laiką, truputį padirbėti ir atsipūsti. Viskas ėjo kaip įprasta: keleiviai užpildė saloną, lagaminai dingo bagažinėse, stečiūgos siūlė vandenį.
Jau buvau įsikūrusi savo vietoje, kai į saloną įžengė vyras brangiu kostiumu. Rankoje laikė odinį portfelį ir su visišku pasitikėjimu save priėjo prie savo sėdynės šalia manęs. Apsidairė, žvilgtelėjo į mane, staiga susiraukė ir garsiai, kad girdėtų visi aplinkiniai, ištarė:
“Kas čia per nesąmonė? Aš mokėjau už verslo klasę, o jaučiuosi kaip vėžlio eigoje per piko valandą!”
Jis demonstratyviai užvertė akis ir į mane mėtė paniekinantį žvilgsnį.
“Skrendu į svarbią konferenciją, reikia pasiruošti, o dabar net normaliai atsisėsti negaliu,” pasakė jis ir sunkiai įsiveržė į kėdę šalia manęs.
Supratau, į ką jis kalba. Tiksliau į ką.
“Kam apskritai tokiai kaip ji čia vietos parduoda?” nurėkė jis sau po nosimi, bet pakankamai garsiai, kad aš girdėčiau.
Jis atsisėdo ir iškart pradėjo man pastumdyti alkūne, tarsi rodydamas nepasitenkinimą. Buvo ne tik fiziškai nemalonu, bet ir labai skaudu. Atsisukau į langą, sugniaužusi ašaras. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad suaugęs, iš pažiūros pagarbus žmogus gali būti toks žiaurus.
Visą skrydį jis tarsi tyčia krutėsi, šiurkštė popieriais, niurzgė, bet nieko daugiau nepasakė. Aš kentėjau. Esu pripratusi prie šališkų žvilgsnių, bet ne prie tokio atvirai pikto elgesio.
Tačiau prie skrydžio pabaigos įvyko kažkas neįtikėtino, po ko vyras labai gailėjosi savo elgesio.
Kai lėktuvas nusileido ir pradėjome išeiti, prie manęs priėjo mano asistentas iš ekonominės klasės. Mandagiai linktelėjo ir tarė:
“Ponia Petrauskaitė, ar jums būtų patogu po registracijos viešbutyje iš karto vykti į konferenciją? Viską jau paruošiau.”
Vyras, sėdėjęs šalia, sustingo. Pajutau jo žvilgsnį. Asistentas nuėjo, o staiga jis užkalbino mane visiškai kitu tonu:
“Atsiprašau… jūs irgi skrendate į tą konferenciją? Girde
