Vilniuje, turtingo vyro platus butas dažniausiai atrodė kaip užšalusi scena: tylos kupinos ilgos koridoriai, šalti, be gyvybės kambariai, vieta be sielos. Atrodė, kad gyvenimas tuose sienose sustojo. Po nelaimingo atsitikimo devynmetis sūnus Lukas nebegalėjo nei kalbėti, nei judėti. Gydytojai atidavė visus vilius. Pats Tomas pradėjo manyti, kad jo vaikas gyvena už uždarytų durų, nepasiekiamas net tėvo meilei.
Bet tą rytą viskas pasikeitė.
Atšauktas susitikimas grąžino jį namo anksčiau laiko. Išlipus iš lifto, jis išgirdo švelnią melodiją. Tai nebuvo nei radijas, nei foninis triukšmas. Tai buvo gyva, kupina gyvybės muzika. Sužavėtas, jis žingsniavo toliau ir sustojo ties svetainės slenksčiu.
Namų tvarkytoja Gabija šokė basomis saulėje žėrinčiame parkete. Ji grakščiai suko ratą, o jos rankoje buvo Lukui priklijavęs pirštas. Mažo berniuko pirštai, kurie metų metais buvo nejudrūs, dabar lengvai sugniaužė jos ranką. Dar stebuklingiau jo akys stebėjo kiekvieną jos judesį. Jis buvo čia. Iš tiesų atsibudęs.
Tomas net neatsikvėpė. Tyla po paskutinės melodijos atrodė nereali. Gabija, atsikvėpusi, sutiko jo žvilgsnį. Be žodžių, ji nuleido vaiko ranką ir tyliai grįžo prie savo darbų, tyliai niūniuodama.
Po kelių minučių Tomas pasišaukė ją.
“Paaiškink, ką aš ką tik mačiau,” paklausė jis drebančiu balsu.
“Aš šokau,” ji atsakė paprastai.
“Su mano sūnumi?”
“Taip.”
“Bet kodėl?”
“Nes pamačiau jo akyse kibirkštį. Ir nusprendžiau ją sekoti.”
“Juk tu ne gydytoja”
“Ne. Bet čia niekas jo neliečia su džiaugsmu. Šį rytą jis reagavo ne į komandą, o į norą. Į emociją.”
Tomas pajuto, kaip gerklę suspaudė. Metai pastangų, gydymų, nusivylimų viską nušlavė vienas šokis.
Bet Gabija išplepėjo tiesą, kurios jis negalėjo paneigti:
“Aš nesistengiu taisyti. Aš stengiuosi jausti.”
Ir su šiais paprastais žodžiais nematoma siena sugriuvo.
Tą patį vakarą Tomas ištraukė seną albumą, kurio nebeatidarė metais. Tarp pageltusių puslapių buvo nuotrauka: jo velionė žmona Lina, basomis šokanti su mažu Luku rankose. Ant nugaros jos švelniais rašmen