1993 metais ji jį paliko su penketu po 32 metų tiesa sukrėtė visus
Mergaitės Gabija, Rasa, Austėja, Eglė ir Liepa augo sveikos, gražios ir nepaprastai artimos viena kitai. Visos turėjo tokias pačias mėlynas akis kaip ir tėvas, bet kiekviena turėjo savo unikalią sielą. Gabija, vyresnė vos dviem minutėm, buvo gimusi lyderė, visada organizuodavo žaidimus ir pamokas.
Rasa, rami ir jautri, guodė seseris sunkiomis akimirkomis. Austėja, labiausiai linkusi bendrauti, sugebėdavo visus pralinksminti savo pokštais. Eglė, tyli ir stebėtoji, pastebėdavo tai, kas kitoms praslydę pro šalį.
Liepa, jauniausia, buvo saldi kaip medus, o jos šypsena galėjo atitirpdyti bet kokią širdį. Kartu jos buvo neatskiriamos, o jas siejo gili tėvo meilė, kuris buvo jų atrama. Visas miestelis netoli Kauno pradėjo žavėtis šiuo žmogumi.
Jonas tapo vietine legenda, penkių dvynių tėvu, žmogumi, kuris neišsilenkė per likimo smūgius. Tačiau jam nerūpėjo paskalos ar pagyrimai. Jis svajojo, kad jo dukterys užaugtų stiprios, laimingos ir laisvos moterys, galinčios eiti per gyvenimą laikydamos galvą aukštai.
Tačiau niekas nežinojo, kad šioje istorijoje slėpėsi paslaptis. Kažkas, apie ką Jonas tylėjo nuo to laiko, kai jo žmona išėjo. Smulkmena, kuri po daugelio metų iškilo ir pakeitė viską, ką žmonės galvojo apie šią šeimą.
Bet pirmiau gyvenimas Jonui parengė dar nemažai išbandymų. Kai mergaitėms sukako dešimt metų, jis pateko į rimtą avariją. Jis pristatinėjo siuntas dviračiu siauromis gatvelėmis, kai jį partrenkė nevaldomas automobilis.
Kelias dienas jis praleido reanimacijoje, balansuodamas tarp gyvenimo ir mirties. Mergaitės laikinai gyveno pas malonią vietos bažnyčios moterį, tetą Mariją, kuri visada žavėjosi Jono tvirtybe. Tuomet visa bendruomenė susivienijo, rengė labdaros muges, rinko aukas, organizavo loterijas.
Pirmą kartą pasaulis atsakė į meilę, kurią Jonas sėjo metų metus. O žinote, kas gydytojus nustebino labiausiai? Jo pasveikimas buvo tikru stebuklu. Lyg nematoma jėga laikytų jį gyvą, tarsi jo misija dar nebūtų baigta.
Jonas grįžo nam