Radau kūdikį po beržu ir auginau jį kaip savo. Bet kas galėjo pagalvoti…
“Ką tu čia darai?” Jurgis Didžiokas sustingo, negalėdamas patikėti savo akimis.
Po senu beržu, susigūžus ant negyvų lapų kilimėlio, gulėjo vaikas. Ketverių metų liesas berniukas, su per plona striuke, drebėjo, glėbdamas save. Jo išsigandę akys įsmeigė miškininko veidą.
Jurgis apžiūrėjo apylinkę, budrūs. Arti nieko nebuvo tik vėjas kratė pušų spygliais ir retkarčiais krekždėjo šaka.
Jis atsilenkė atsargiai, stengdamasis atrodyti mažiau bauginančiai.
“Kaip tu vardu, mažasis? Kur tavo tėveliai?”
Kūdikis prisiglaudė prie beržo šiurkščios žievės. Lūpos jam drebėjo, bet vietoj žodžių iš lūpų išslydo tik lengvas drebėjimas.
“Se… Se… Sėjus”, sušnibždėjo jis galiausiai.
“Sėjus?” Jurgis ištiesė ranką, bet berniukas atsitraukė. “Nebijok. Aš tau nieko blogo nepadarysiu.”
Vakaras jau ėmė gaubti mišką. Temperatūra vis krito, o kūdikis vis drebėjo. Kas jį čia paliko? Artimiausias kaimas buvo trisdešimt kilometrų, o kelias dar tolesnis.
“Ateik su manimi”, švelniai tarė miškininkas. “Mano namai šilti, ir ten bus valgio.”
Paminėjęs maistą, jis pamatė žvilgsnį berniuko akyse trumpas susidomėjimas.
Jurgis nusivilko paltą ir, atsargiai, kad negąsdintų Sėjaus, užmetė jį ant berniuko trapių pečių. Vaikas neprieštaravo.
“Štai taip”, sušnibždėjo Jurgis, pakeldamas Sėjų į rankas.
Lengvas kaip plunksna. Jo kaulai matėsi po oda. Akivaizdu, kad jis nevalgė jau ilgą laiką.
Jie ėjo per mišką, ir Jurgis pajuto, kaip palengva vaiko drebulys nurimo. Netrukus tarp medžių pasirodė nedidelė trobelė palūžusi veranda ir plona dūmų juostelė, kylanti iš kaminą.
“Štai ir atėjom”, paskelbė sargybinis, atidarydamas duris koja.
Kambario užplūdo sausų žolių ir dūmų kvapas. Kaminas lėtai geso, apšviesdamas grubų stalą ir kėdę rausvais atspalviais.
Jurgis pasodino Sėjų ant suolos, įmetė malkų į židinį, ir liepsnos vėl atgijo, apšviesdamos berniuko išsigąstusį veidą.
“Sušilsi”, tarė Jurgis, padėdamas puodą ant ugnies. “O po to pakalbėsim.”
Vaikas ėdė gobšiai, kartais užspringdamas ir kosėdamas. Jurgis stebėjo jį, ir kažkas seno susirieto jo viduje. Kiek laiko jis neprižiūrėjo vaiko? Dešimt metų? Penkiolika? Nuo tada, kai…
Ne. Dabar ne laikas.
“Iš kur tu, Sėjau?”, paklausė Jurgis, kai lėkštė tuštėjo.
Berniukas papurtė galvą.
“Mamytė… Tėvelis… Kur jie?”
Vėl neigiamas mostas, ir ašaros pasroviui nutekėjo jo skruostais.
“Aš… nežinau”, sušnibždėjo jis.
Jurgis atsiduso. “Rytoj turėtume nueiti į kaimą, pranešti Petrui Kazlauskui. Vaikas negali taip tiesiog pasirodyti tikrai kažkas jo ieško.”
“Šiąnakt liksi čia”, nutarė sargybinis. “Rytoj nuspręsime, ką daryti toliau.”
Jis apvyniojo Sėjų senu, bet švariu antklode, ant suolos prie židinio. Berniukas susigūžė kampe, budria žvilgsniu.
Vidury nakties Jurgį pažadino tyliai verkiančio vaiko balsas. Sėjus sėdėjo ant suolos, prisiglaudęs kelius prie krūtinės, tyliai raudodamas.
“Ei”, švelniai sušuko Jurgis. “Ateik čia.”
Jis lengvai pabeldė į lovą šalia savęs. Berniukas dvejojo, skylėjęs tarp baimės ir pasitikėjimo. “Nagi”, ragin