Už Mamytę ir Sūnų
Jis pastebėjo jį už vieno namo kampo. Tiesiog bėgo nuo vienų šiukšlių prie kitų, ieškodamas maisto. Ten ir užkliuvo už mažytės pilkytės kačiukės.
Mažylis ropštėsi asfaltu ir iš išsigandimo klykė. Didelis, purvinas ir liesas rudas šuo, tiksliau…
Tiksliau, ar rudas, ar pilkas. Dulkių sluoksnis buvo toks storas, kad natūralios spalvos buvo neįmanoma atspėti. Jis sustojo, o mažylis…
Mažylis, pamatęs jį, sušnibždėjo ir priropštėjo arti. Šuo užnirko, bet kačiukas neišsigando.
“Kas čia per velnias,” pagalvojo šuo. “Kaip tik to trūko. Ei, ei! Tavo mama greit ateis. Nesikišk prie manęs.”
Jis bandė atstumyti užsispyrusį mažylį letena, bet tas…
Tas visiškai nekreipė dėmesio. Prisiglaudė prie didelės, purvinos šuns letenos ir įsikibo į ją mažomis letenėlėmis ir nykščiais nageliais. Užtylo.
“Gerai,” pagalvojo šuo. “Pabūsiu, kol jo mama grįš, tada bėgsiu toliau.”
Mažylis susitvarkė ir užmigo. Jam buvo šilta ir ramu. O didelis neaiškios spalvos šuo pats atsisėdo ir pradėjo laukti.
Laukti teko labai ilgai, tiksliau… Tiksliau, jis taip ir nepamatė katinės mamos.
Praėjo diena, atėjo vakaras, o ji… Vis neatėjo ir neatėjo. Užėjo naktis, ir šuo suprato. Laukti daugiau nebuvo prasmės. Su ja tikriausiai nutiko kažkas labai blogo.
O mažylis atsikėlė ir trankė snukėlį į šuns pilvą. Jis norėjo valgyti.
“Štai dar viena bėda,” pagalvojo šuo. “Ką daryti? Negi palikti jį čia badu miršti?”
Gerai…
Nunešiu jį prie to paties šiukšliadėžės, šalia restorano. Ten išmetama įvairių skanių dalykų, o šitame dideliame konteineryje… Šone yra skylė. Čia jis ir lindavo, kad rastų maisto.
“Pamaitinsiu jį ir paliksiu čia. Negi aš su juo vaikščiosiu?”
Pagriebęs kačiuką per sprandą dantimis, šuo atsistojo ir nuėjo. Eiti buvo ne toli. Jis paliko kačiuką krūmuose, kad šis nepasprūstų. Kol pats kasia šiukšles.
Šuo nervingai kraipėsi ir vis klausėsi triukšmingo mažylio pykštėjimo. Pilkasis kačiukas jo ieškojo. Jis šaukė savo mamą.
“Velniai griebtų,” špyrojo šuo sau. “Kokia dar mama?”
Jis rado keletą atidarytų ir nebaigtų jogurto pakuočių.
Grįžęs atgal, pradėjo lėkštelėti liežuviu saldžią ir kaloringą masę, bet pats nevalgė. Jis tepė mažylio snukėlį, o tas… Laižėsi ir murkė.
“Štai ir puiku. Štai ir gerai.”
Šuo nudžiugo.
“Taip jis ir pavalgė.”
Tada mažylis užlipo ant šilto šono ir, įsikibęs į purviną kailį nageliais, užmigo.
“Gerai,” pagalvojo šuo. “Tebūnie. Palauksiu iki ryto. Pamaitinsiu jį, o paskui… Paskui eisiu.”
Naktį kačiukas kelis kartus pabudo ir verkė. Šuo laižė jį, kad ramintų.
Tik prieš pat rytą jie abu užmigo. Kai šuo atsikėlė, jo akys susitiko su mažylio pilkų akių žvilgsniu. Tas trankė šlapio šuns nosį ir klykštelėjo.
“Mamytė.”
Ir štai šuo staiga suprato. Kad iš tiesų jis niekur neis ir nepaliks mažylio.
Taip ir prasidėjo.
Jis suraddavo ką nors minkšto arba tiesiog persikramtydavo maistą savo kačiui, o tas…
Tas valgydavo ir glaudėsi. Jis apkabindavo savo šuns mamytę. Žaidė su jos uodega ir miegojo ant jos. Ir šui pasidarė kažkaip gera ir ramu. Tarsi…
Tarsi būtų radęs namus ir šeimą.
Jie valgydavo kartu, kartu miegodavo. O likusį laiką šuo žaisdavo su mažyliu, verčiant jį bėgioti ir šokinėti.
“Tokia proga, reikia išmokyti mažylį visoms išgyvenimo gudrybėms.”
Per vasarą kačiukas paaugo, o šuo…
Šuo dar labiau suliesėjo. Bet prasidėjo ruduo. Ir ėjo nesiliaujantys lietūs. Rasti šiltas, jaukias ir sausas vieteles tapo labai sunku, ir kartais…
Kartais šuo, apkabinęs letenomis savo vaikelį, prispaudė jį prie savęs ir slėpė nuo šalčio ir vandens. Jis drebėjo nuo šalčio, bet laižė savo mažylį. Juk svarbiausia buvo sušildyti ir pamaitinti jį.
Šuo peršalo ir kosėjo, čiaudėjo. Jo nosimi ir akimis tekėjo, o kačiukas su nerimu žiūrėjo į jį ir klausė:
“Mamytė, mamytė. Kas tau? Kas nutiko? Ar tu susirgai?”
“Ne, nieko baisaus, mano mielasis,” atsakydavo jam šuo.
“Nesijaudink dėl manęs. Viskas gerai. Prisiglaudęs prie manęs, sušildysiu tave.”
Būtent per ašaras, kurie užguldė akis. Per peršalimą jis ir nepastebėjo…
Lyjo, o, kaip užsispyręs, šioje šiukšlynoje nebuvo ką valgyti. Reikėjo keliauti į kitą.
Jis, kaip visada, paėmė kačiuką dantimis už sprando ir nunešė.
Šaligatviu ir keliu tekėjo vandens srautai, o dangaus… Iš rudens dangaus verkė nesiliaujantis lietus. Ir jo ašaros daužėsi į šuns galvą ir nug