Geltona greitosios pagalbos mašina skubėjo per Vilniaus gatves, o sirenos kauksmas skambėjo kaip išsigandusio žmogaus šauksmas. Viduje Emilija gulėjo be sąmonės, kabėdama tarp gyvenimo ir mirties. Vyriausiasis gydytojas, žilas vyras vardu daktaras Didžiokas, nuolatos tikrino jos pulsą ir trumpai liepė slaugytojams:
Greičiau! Laikykite spaudimą, neleiskite jai kraujuoti. Kūdikis dar turi šansų!
Šalia jos Rūta rankas suspaudė ir tyliai meldėsi. Jos širdį spaudė kaltė, kad tada, toje dvaro rūmuose, nesugebėjo įsikišti. Prisiminė Izabelės apsnukusį veidą, šaltą žvilgsnį, aštrų kaip durklas, ir pagaliau suprato tiesą.
**Skubiosios pagalbos skyrius**
Kai Emilijos neštuvai buvo įvežti į skubiosios pagalbos skyrių, Ričardas puolė link gydytojų, akyse verdantis nuo ašarų ir pykčio.
Prašau, išgelbėkite ją! Ji ir mūsų vaikas Negaliu jų prarasti!
Daktaras Didžiokas žvilgtelėjo į jį trumpai, su profesionalo griežtumu, žinodamas, kad nėra laiko dramoms.
Ponas Didžiokai, prašau palaukti koridoriuje. Darome viską, ką galime.
Ričardas trumpam sustingo, bet galiausiai, sutriuškęs, atsitraukė ir atsisėdo ant suolo koridoriuje. Rankomis pridengė veidą ir pirmą kartą gyvenime jautė, kad po kojomis dreba žemė.
Už uždarų durų medicinos komanda kovojo už Emilijos gyvenimą. Jos kvėpavimas buvo silpnas, bet širdis dar plakė. Kūdikis buvo kritinėje būklėje. Prietaisai pyptelėjo ritmiškai, o įtampa siekė viršūnę.
**Laukimas**
Izabelė įėjo į ligoninę, lydima dviejų artimų draugių, kurios buvo skubiai atvykusios vaidinti rūpestingų liudininkių. Jos veidas atrodė akmeniškai, bet drebantis balsas sužavėjo aplinkų:
Vargšė mergaitė kaip ji taip suklupo? Aš tik norėjau, kad būtume viena šeima.
Rūta, sėdinti kampe, į ją žiūrėjo su užslėptu pykčiu. Jei būtų turėjusi drąsos ištarti tiesą tada, galbūt viskas būtų pasibaigę kitaip. Bet baimė prieš Izabelės galią, jos įtaką mieste ir galimybę sudaužyti likimus ją paralyžiavo.
**Ričardas ir jo motina**
Mama! Ričardas staiga atsoko. Kur tu buvai, kai tai įvyko? Rūta sako, kad stovėjai šalia jos!
Izabelė palietė jo ranką, apsimetusi švelnia:
Sūnau, aš buvau aukščiau, antrame aukšte. Mačiau tik kaip ji krito Viskas įvyko taip greitai. Viešpatie, jei tik būčiau spėjusi ją pagauti!
Netikros ašaros lėkė jai nuo akių, bet Ričardas nebe