ŽVAIGŽDĖS BATAI
Žvaigždė buvo vienuolikmetė ir vaikščiojo basutė po akmenimis grįstas Vilniaus senamiesčio gatveles. Kiekvienas akmuo, kiekviena plyšys po jos kojomis pasakojo šimtmečių istorijas apie garsius turgus, juoką ir skubančius žmonių žingsnius. Jos motė megzdė spalvingas apyrankes turistams, siūlais, kurie tarsi grobė saulės spindulius, o tėtis pardavinėjo keptus bulves su česnakiniu padažu, kurių kvapas užpildydamas orą saldžiais ir aštraus skonio notomis. Jie nebuvo vargšai dvasia, tačiau pinigų užtekdavo tik pačiam būtiniam. Naktys buvo šaltos, o kartais maža virtuvėje degęs ugnis vos šildė kambarį, kuriame miegodavo trys vaikai.
Kartais Žvaigždė eidavo į mokyklą, įkandin sunkų kuprinę ir vildamasi išmokti ko nors naujo. Kitu kartu negalėdavo, nes motė reikalavo pagalbos su apyrankėmis arba reikėjo prižiūrėti mažiausią broliuką, kuris dar netarė aiškių žodžių, bet nuolat šypsodavosi ir murkdamas šviesdavo dieną.
Vieną dieną, kai saulė lėtai leidosi virš senamiesčio aikštės, viena užsienietė pastebėjo ją bėgančią tarp turgaus prekystalių, su dulkių ir smulkių akmenėlių padengtomis kojomis. Moteris priėjo ir šypsodamasi paklausė, kodėl mergaitė nešioja batų. Žvaigždė pečiais sukratė, nuleidusi žvilgsnį, ir tyliai atsakė:
Manieji seniai suplyšo. O naujų nėra.
Sujaudinta mergaitės nuoširdžiu atsakymu ir liūdesiu akyse, moteris ieškojo rankinėje ir ištraukė beveik naujus sportbačius. Jie buvo balti, su mėlyna žaibu šone, blizgėjo kaip stebuklas Žvaigždės akyse. Mergaitė juos suspaudė taip, lyg jie būtų iš aukso. Tą vakarą ji nenorėjo jų nusiauti net miegoti. Atsargiai padėjo juos prie lovos, tarsi meldėsi, kad niekas jų nesugadintų.
Kitą rytą apsiavė tuos batus ir žingsniavo į mokyklą pakėlus galvą. Tai nebuvo išdidumas. Tai buvo orumas. Pirmą kartą jai nereikėjo slėpti kojų po suolu, lyg jos būtų kažkokia gėdinga paslaptis. Kiekvienas žingsnis buvo tvirtas, kupinas jausmo, kad kažkas jos viduje pasikeitė.
Tačiau netrukus įvyko kažkas netikėto.
Žiūrėk, turčioji! pašiepė vienas klasės draugas. Jau ir užsikėlė su naujais batais.
Juokas skaudino labiau nei vaikščiojimas basomis. Žodžiai buvo kaip peiliai, veriantys krūtinę, primindami, kad net ir turint brangenybę kojose, pasaulis gali būti žiaurus. Tą vakarą Žvaigždė parėjo namo, batelius paslėpusi į maišelį.
Kas nutiko, dukre? susirūpinus paklausė motė.
Geriau juos paslėpsiu, mama. Kad nesuteptų, atsakė Žvaigždė, vengdama pasakyti tiesą.
Ji nenorėjo sakyti, kad būti vargšu ir turėti kažką gražaus kartais erzina labiau nei neturėti nieko. Kad kai kas painioja savivertę su pasipūtimu. Kad nuolankumas slypi ne tame, ką neši kojose, o kaip eini per gyvenimą, net kai visi stebi ir teisia.
Po kelių dienų į kaimą atvyko paramos organizacija. Jie ieškojo vaikų fotografijų parodai apie vaikystę lietuviškame kaime. Norėjo įamžinti kasdienybės grožį vaikų žaidimus, darbus, papročius, kaip kultūros spalvos maišosi su kasdiene tikrove. Žvaigždė buvo išrinkta. Nufotografavo ją su sportbačiais, prie savo medinės trobelės, laikančią gėlę, kurią buvo nuskynusi iš artimo darželio. Kiekviena detalė pasakojo istoriją akmenys gatvėje, motinos šiurkščios rankos, smalsus broliuko žvilgsnis, matomas nuotraukoje.
Nuotrauka nukeliavo toli į Londoną, Berlyną, Varšuvą Kiekvienas miestas ją matė kaip atsparumo, nekaltumo ir gryno grožio simbolį. Žvaigždė to nežinojo. Kol vieną dieną pas ją atvyko žurnalistas.
Tavo paveikslas kabo galerijoje, pasakė jis. Žmonės klausia apie tave. Norėtų žinoti, kas ta mergaitė su didelėmis akimis ir baltais batais.
Žvaigždė pažvelgė į motiną, kuri tyliai verkė, išdidžia, bet ir bijodama dėmesio, kurį dabar sulaukdavo dukra.
O kodėl jie nori žinoti apie mane, jei čia niekas manęs nemato? susimąstė Žvaigždė.
Nes tu atstovauji kažką labai svarbaus, atsakė žurnalistas. Kad net paprasčiausi dalykai, žiūrint su pagarba, tampa menu.
Tą dieną Žvaigždė suprato, kad batai, kurie buvo sukėlę tiek baimės, dabar tapo simboliu. Ne turto, o matomumo. Kad kiekviena mergaitė, nepaisant kilmės, gali būti pamatyta, išgirsta ir pripažinta.
Ji vėl apsiavė tuos batus ir ėjo per aikštę neleisdama galvai. Juokai jai neberūpė. Kiekvienas žingsnis priminė, kad grožis slypi ne tik tame, ką mato kiti, bet ir tame, ką jauti, nebesislėpdamas. Kiekvienas susižavėjimo žvilgsnis, kiekvienas kaimyno ar smalsaus turisto šypsnys tvirtino jos pasitikėjimą savimi.
Žvaigždė pradėjo eiti daugiau. Įsižiūrėjo į gėlių spalvas, paukščių judesius, vaikų žaidimus turgaus prekystalių tarpe. Suprato, kad turi teisę būti čia, kad jos vieta pasaulyje nepriklauso nuo kitų pritarimo.
Klasės draugai, kurie anksčiau tyčiojosi, pamažu pradėjo žiūrėti kitaip. Kai kurie net klausinė
