Aštrus rytas apgaubė seną Vilniaus skverą, kur Aistė, jauna ir nėščia moteris, stovėjo savo įprastame kampelyje šalia eismo takelio. Jos senas fleita šviežiai spindėjo pirmai saulės šviesai, nors jos senas rūbų komplektas buvo išblukęs, o pilvas išsišakojęs iš kūdikio, kuris dar tik suklupo savo pasaulį. Dvasia nesitraukė.
Eismo srautas pulsuodavo, kai praeiviai šukaudavo iš šono, kai kurie šuko, kai kiti šnibždėjo. Aistė tik šypsodamasi pūtė melodiją, o jos muzika, sklandi kaip upės šnarėjimas, lydėjo miesto triukšmus, nešdama jos skausmą ir viltį. Šiomis kelias minutėmis ji nebėra benamių mergaitė, o tik Aistė, jos fleitos garsas glostė širdis. Kai ji grojo, tarsi visas Vilnius susilaikydavo kvėpavimą. Vaikai sustabdė žaidimą, net eismo policininkai šypsojo.
Fleita buvo vienintelė jos pabėgimo kelias, vienintelė viltis. Kiekviena monetų spindulys, krintantis į jos tinuką, reikšdavo dienos pietus kartais duoną, kartais ryžių porą iš netoliese esančio turgelio. Pakankamai, kad išlaikytų ją ir besikeičiančią gyvenimo sūkurį. Po valandų grojimo Aistė nusileido fleitą ir glostė pilvą. Gerai nusipelniai šiandien, šnabždėjo ji nesugyventai vaikui. Rytoj galime prie parkų šalia gražios fontanos groti. Jos švelnus juokas išsisklaidė iki dangų.
Staiga aštrus ratų švilpimas priblokšė ramią gatvę. Juoda sportinė mašina švirkštelėjo link šaligatvio, o durys sušuko į viršų. Du vyrai iš šono išmesė mažą, maždaug šešerių metų mergaitę jos vardas buvo Saulia. Mergaitė trūkinėjo ant šaligatvio, ašaras tekdamos per veidą, kol automobilio durys vėl užsidarė ir transportas dingo kaip dūžius į vandenį. Žmonės įkvėpė, bet niekas nejudėjo. Aistė išmetė viską, šokinėjo ant grubaus šaligatvio, kol trauktas išskridusio autobuso klyksmas netyčia nepabėgo pro vaikišką skambutį.
Nesudaužę kojos, ji pasiekė Saulią, išgriovusią į saugumą, ir švelniai švelnų balsą šuko: Viskas gerai, viskas gerai. Ji laikė mergaitę tvirtu, širdis plakė kaip laimė. Tu dabar saugi, mažoji. Saulia mirgėjo nuo bėdų, o Aistės krūtinė susitraukė, kai ji kalbėjo: Mylimoji, aš tave išgelbėjau. Mergaitė susigaudė, kaip šaldyta giriūnas, kūnas šaltas, lūpos bėluojančios, bet Aistė pajuto, kad ji nevalgė dar kelias dienas. Švelniai išskyrus plaukus ir sušuko: Paskubėkime ką nors suvalgyti.
Jie pasuko į nedidelį gatvės kioską, kur Aistė iš savo pinigų, surinktų per dieną, nusipirko dubenį ryžių su pupelėmis. Saulia valgė su lūpos, kurios šnibždėjo džiaugsmą, bet ir alkį. Aistė švelniai šypsojosi: Nekalbėk taip greitai, maistas nebus bėgantis. Kai Saulia baigė, Aistė švelniai paklausė: Koks tavo vardas? Mergaitė nuliūdėjo, žiūrėdama į savo smulkias rankas, ir atsakė: Saulia. Aistė šypsojosi: Gražus vardas.
Ar žinai, kur gyveni, Sauliau? Ar žinai, kas tie vyrai? Saulia galvą sukosi, šokdamas galvą, ir girdi tik: Noriu tėvo. Aistės širdis nusiminė ši mergaitė nebuvo namuose, o jos likimas buvo pasimetęs.
Gerai, Sauliau, švelniai kalbėjo Aistė, eikime į artimiausią policijos komisariatą, gal rasime tėvą. Saulia sušuko ranką, jos mažytė, bet stipri, prisiglaudė prie Aistės, sukelti šilumos, kurios trūko tiek metų. Kartu jos žingsniais pasiekė policijos stotelę, kur žiūri žmonės į jų keistą sceną: benamė moteris, nėščia, su mažos mergaitės ranka, apsirengusi brangiai.
Policininkas paklausė: Koks tavo pilnas vardas? Saulia švelniai iškvepė: Saulia Kazlauskienė. Policininkas susimąstė, užsipirko kompiuterį ir pradėjo ieškoti. Po kelių akimirkų jis iškvietė savo kolegą, o monitoriuje švytėjo duomenys: Saulia buvo dingusi dvi dienas, jos tėvas, gerbiamas verslininkas Jonas Kazlauskas, iškart pranešė apie dėtą pranešimą.
Jūsų mergaitė buvo dingusi? paklausė policininkas, vilkdami nosį prie Aistės ir Saulės. Taip, seniai pranešėme. Jis turėjo įrašų, kurį laukti, atsakė policininkas, įkvėpus pranešimą. Tada visi trys susirinko prie didelio stalo, o Jonas Kazlauskas, įsikrovęs elegantišką juodą kostiumą, išlijo iš uždaro kambario ir iškart nukreipė žvilgsnį į Saulią.
Saulia! jis šaukė, šokinėdamas į jausmingą bučinį. Mergaitė su galinga ašarų sraute pasiklydo į tėtį, šypsodama ir sukdamas. Jonas apkabino ją tvirtu, šlapias ir liūdnas Mano širdis graužė be tavęs. Aistė stovėjo šalia, šypsodama, nors viduje širdis plakė stipriau. Jonas paklausė: Jus rado šita?, o Aistė nusijuokė: Taip, aš tik darau, ką bet kas galėtų padaryti.
Ne, jie nepadarytų, tvirtai šuko Jonas. Iš šypsnio ji išskyrė iškišas iš savo smulkių pinigų, pasakė, kad nori gauti nuolatinį atlyginimą. Jonas pasiūlė: Galiu tau mokėti, bet ne dėl pinigų. Aistė atsakė: Negaliu priimti, nes norėjau tik padėti. Jonas šypsojosi: Leisk man atsidėkoti. Kaip tavo vardas?
Aistė, švelniai pasakė ji, įtampą nuslėpusi. Aistė, ačiū, kad atnešei mano dukrą atgal. Jonas atnešė ją į automobilį, o Saulia pakijo į tėtį, jaudindama. Aistė nuleido savo daiktus šalia šaligatvio, kur jos fleita dar šokinėjo šviesoje. Ji žiūrėjo į žvaigždes, švelniai glostydama pilvą. Gyvybės stebuklas, šnabždėjo ji, žiūrėdama į neplauktą kūdikį, kuris dar tik augo.
Naktį Aistė miegojo po šviesos šviestu, lygiai kaip po šiltais rūbais, bet širdis pilna šviesos. Ryte kvepė šviežia kukurūzų ir ankstyvoji transporto triukšmas, kai gatvės prekiautojai stumdojo savo krūvas per kelias. Viena diena, kai ji pakėlė savo fleitą ir grojo šalia eismo takelio, jos dainos džiugėjo net ir mokyklos berniukai, kurie įmetė monetą į jos tinuką, o mergaitės sušaukė: Dievas laimina.
Kai vėl įvyko juodasis automobilis, kurį šauktų Jurgis, jis greitai sustojo prie šaligatvio, ir draugų vyrių išskyrė vaiką į gatvę, o Aistė greitai prabėgo į vietą, kur Saulia skrido į jos rankas. Visi traukdavo, kol policijos šviesos užsiplaukė iš galų. Jonas po kelių dienų susirinkė su savo draugais, sukūrė planą, kaip grįžti į savo namus, bet Vytis, jos žmona, nesusitaikė. Ji norėjo šaukimo Aistė pergalės, nes ji atskleidė jos slaptą planą nužudyti vaiką.
Aštrus konfliktas nusikėlė viduje prabangos vilos, kur Aistė, Saulia ir Jonas susidūrė su Vytis. Ji šauktų, kad Aistė yra neįgali, tačiau jos širdis vėl susitraukė kai matė, kaip jos mergaitė išvengė šaudymo. Kai šviesa nuskaitė, Vytis tapo liūdna, bet nebijauja.
Galiausiai visi susirinko teisme, kur Vytis buvo nuteista į dešimt metų kalėjimo. Jonas, Aistė, Saulia ir mažasis berniukas, kurį jie davė vardą Tautvydas, susėdo prie stalo, dalindamiesi šypsenomis, su šiluma, kuri šildė šią širdį. Aistė vėl laikė fleitą, grojo lėtą melodiją, kuri liko iki paskutinės nakties šviesos. Visi, girdėdami šį garsą, pajuto, kad gerumas gali išgyventi net patikimiausiuose skausmuose.
