Visi prisiminimai susipynė su bjauriu senų kaimo rūsių skambesiu, kai viskas atrodė tamsu ir tylu, kaip po senam amžiumi užmiršto sodroje Vilniuje. Vieną niūrią vakarą Vytautas sugrįžo į butą, kurį nuolat keitė ne tik laikas, bet ir jo paties likimai. Pradėjo jis jausti, kad kažkas ne taip tyluma, kuria dažnai lūždavo šauksmai ir vaikų juokas, dabar buvo tarsi dūžta į lygų veidrodį.
Iš virtuvės iššoko balti veidai jo žmona Dalia ir jų mergaitė Austėja, kurių akys švytėjo kaip po šoka baisaus vaivorykštės. Austėjos delne sėdėjo mažas katytė, kurio akys švytėjo lūžtant šviesai.
Nors tamsa dar nebuvo visiškai nuslopusi šį mažą plėšrą, katytė jau nebijojo ją. Ji jau žinojo, kad netrukus mama sugrįš, pakramlys jį nuo uodegos iki nosies, išvalys ir glostys, o po to dainuos jam ramų lopšyje, kuris išsklaidytų bet kokį baimės šešėlį.
Tačiau šį rytą mama vėl praleido vėlesnį laiką. Tai nesimokė Jam įprasta diena nesiruošė, o rūsys, kuriame jie gyveno, visada išlaikė pusiau tamsią atmosferą. Katytė, išmokusi laiko ritmą net iš mažų šviesų blyškumo, paprastai, kai mama išeidavo, susirinkdavo į rutulio šerdį, uždengdama nosytę letena, ir miega ramiai.
Bet šį kartą viskas pasikeitė. Po dviejų valandų po pabudimo mama vis dar nebuvo šalia. Katytė neįvertino šio ilgo laukimo mintyje nebuvo vietos užmiršai ar palikai, tik skausminga žinia, kad galbūt likimas netrukus prisiartins prie pabaigos.
Vanduo rūsyje tekėjo gausiai: lašas, išsiskyręs dantų šalinimo šaltuoju vakaru, liko po dienos, kai vandentiekio vamzdis netikėtai sugedė ties jo gimimo dieną. Maisto, kurio trūko šioje uždarų durų erdvėje, nebuvo todėl mama turėjo kasdien keliauti į mišką ar lauką, ieškodama įvairovės.
Katytė išsilaikė šiltai kortoninės dėžės, iškėlusi galvą į viršų, kur matė vienintelį skylutę mažą, beveik neįkandamą šviesos angą, kurią užšvietė lauke augintų krūmų šešėliai. Ši skylė, nors ir neplati, buvo jų vienintelis ryškus taškas.
Jis sutraukė galinius kojų pirštus, bandydamas pasiekti skylę, bet jo mažos kojos dar nepakankamai stiprios. Bandėsi dešimt kartų, bet niekada nepavyko jam trūko augalų, kur galėtų pakylėti.
Staiga, po nesėkmingos šuolio, kambario durys nuslydo prieš triukšmingą skambesį. Į rūšį įžengė senoji Viltė namų globėja, po kuria sekė du griežti darbuotojai iš valdymo įmonės.
Žiūrėkite, čia yra nešauliai! šaukė Viltė, nusekusi, kad katė šėlus šuniukų. Aš taip sakiau, kad kambarėje gimė katė su kačiukais! Pagaukite juos ir išmeskite į gatvę!
Jis čia tik vienas, bandė prieštarauti vienas iš įmonės darbuotojų.
Dabar vienas, o po šešių mėnesių bus dvidešimt. Ką norite? Diskutuoti? Paimkite juos, sakau! Ir išveskite į lauką!
Vyrų bandymai persiūti po rūšį ir pagauti mažą katytėlį buvo nesėkmingi jie išėjo rūkyti du kartus, kol senoji Viltė pagaliau pasuko juos. Galiausiai, kai ji įsikišo, jaunikis pagautas.
Be Valdžios Steponienės nieko negalėsite padaryti! skundė Viltė, kurios bešėkiai buvo šios šeimos motina.
Jaunikis išmetamas į gatvę, o durys uždaromos, o skylutė, per kurią mama galėjo prižiūrėti savo sūnų, užsandarinama taip pat tvirtai, jog net uodas neįveiktų.
Nėra, nebėk! šaukdavo Viltė į katytėlį, norėdama, kad jis niekada negrįžtų.
Katytė, suverta skausmu, bėgo tolyn, žiūrėdama atgal į namus, kur gimė, ir užliūžo. Dabar neturėjo kur stūkti jos mama buvo dingusi, o ji pati liko be stogo.
Anksti, jos mintys nuslūgo, o ji plačiai atidarė akis ir stebėjo pasaulį, apie kurį niekada nesakė.
Anksčiau jos pasaulis apribotas tamsios rūšies keturiais kampais, šnaračiu vamzdžiu ir maža skylute. Dabar, atrodo, atsiskleidė kitių pasaulių zona pilna šviesos, žolės kvapo, skrajojančių paukščių, šįkstančių keistų gyvūnų su ratu kojos ir liepsnančiomis akimis.
Ji matė kates, primenančias jos mamą, bet pati motina nepasirodė. Kodėl? Nes jos nebuvo ten.
Ji murkėjo, pradžioje švelniai, vėliau garsiau, iki rėkimo. Galbūt mama išgirs?
Tačiau katės tik žiūrėjo į ją su užuojauta, tarsi sakydamos: Mes taip pat išgyvenome tai, ir nusigręžo.
Tu vis dar čia? šuko Viltė, kuri niekada nebuvo mėgstama katės, jos nusivylimą niekas negalėjo paaiškinti. Galbūt jos nepriteklius tiesiog senų metų nuotaikų.
Katytė bėgo kirtusi, nes žinojo, kad niekas negrįš atgal. Priešais šlaitus, per medžius, pro automobilių šūvis, per pastatus viskas sukosi greitai, kol galva pradėjo svaigti iš šios sumaišytos visatos.
Suaugusieji žiūrėjo ir šypsojosi, vaikų pirštai spausdėjo ją, prašydami tėvų pasiimti namo, bet jų prašymai liko nepastebėti. Viena mama paklausė sūnaus:
Ar nori atsisakyti planšetės žaidimų? Jei taip, galime pasiimti jį namo!
Ne, atsakė berniukas, nuosmukusęs nosį, ir toliau valgė šokolado lazdutę.
Katytė, išalkusi, sukrėtė savo nosį ir ąžuolio kvapą nuvedė ją link penkių žvaigždučių restorano Kaip pas močiutę. Ten kvepėjo kepta mėsa, virtas žuvis, krabų kiauti. Niekada nebuvo ragavusi tokio, bet norėjo paragauti.
Prie riebų durų, kurios vedė tiesiai į virtuvę, ji įžengė per siaurą plyšį, o viduje rado kalną kartono dėžių, viena iš kurių tapo jos laikinąja prieglobsčiu. Kai ji įsigulė į dėžę, į virtuvę įėjo du vyrai savininkas ir jo padėjėjas.
Vytautai, tavo gaminimas šaunus, bet turi tvarkyti virtuvę, sako restorano savininkas.
Arkadius, tiesiog per daug darbo, kurti be pagalbininko nepavyksta, atsako Vytautas.
Pagalbininkas artėja, skelbimai lauke! Kol kas, šukuok šitas dėžes, nes tikimės patikrinimo, nurodo savininkas.
Vytautas pakėlė vieną dėžę, o iš jos išlindo švelnus murkimas. Ar aš sutramdžiau ką nors? susimąstė jis. Kai paklausė, dėžė atskleidė, jog viduje slypėjo mažas katytis.
Vytautas, nuostabiai nuliūžęs, išklausė katytį, bet negalėjo suprasti, ką jis nori. Jis nusprendė, kad, jei katinas yra virtuvėje, galbūt galėtų jį maistui pasiūlyti. Jo širdis visada priešėjo gyvūnų laikymą bute, nors dukra vis kart kartą prašė šunelio ar katės, bet šio kartą jis nenorėjo būti šaltas.
Jis išsitarė džiaugsmingą indą su troškinta kalakutiena ir supilė į mažą dėžutę. Katytis valgė greitai, nors išgirsti galėjome tik šviesų kepsnį bet prieš tai savininkas grįžo patikrinti tvarką.
Kokios dėžės tai? šaukė jis, spustelėdamas dėžę, kurioje katinas dar murkėjo. Ką čia darai? Tai švaros pažeidimas!
Vytautas, nesaugus, kad nepaliks jo alkaną, nunešė dėžę į šiukšlių konteinerį, patikrindamas, ar katinas sveikas. Jis nusidėjo dėžę šalia konteinerio, kad žmonės neapsimestų ja spušdinėti, ir grįžo gaminti kitus patiekalus už 12 eurų, kuriuos mokėjo kiti klientai.
Mintys apie mažą katytį nuolat sukosi galvoje: gal geriau būtų paslėpti jį sandėlyje iki vakaro? Bet tuomet plika senolė su lazdeliu galėtų jį surasti. Jis nenorėjo rizikuoti jo atlyginimas buvo geras, o galbūt net prarasti viską.
Laikui bėgant, didėjant užsakymams, virtuvė pilna darbuotojų. Vieną dieną, kai bjaurus darbuotojas ištrauko kai kuriuos likučius iš konteinerio, jis netyčia įmetė dėžę su katinu į tą patį konteinerį, iš kur jis tik po pusvalandžio, nešdamas ją, pasiekė seną rūšies skyrių, iš kur katinas buvo išvarytas.
Ten, šlapias ir apdrėgęs, kankinantis senolė Viltė iškėlė dėžę, bet staiga atsitūpėjo ir krūva.
O, tu, nepaklusni! šaukė Viltė, sukdama lazdą, sakiau, kad nebe grįš!
Katytis bėgo tolyn, ieškodamas maisto, drabužių, bet neturėjo kur. Įėjusi į kiemą, kur vaikų žaislai skambėjo, o suaugusiųjų šypsenos švelniai glostė, jis pajuto skausmą, bet ir šiek tiek ramybės.
Staiga iš laiptų išlindo maža mergaitė Austėja, kurią mama siunčia išmesti šiukšles. Viltė, vis dar laikydama lazdą, pagavo jos ranką ir maldavo:
Vaikelė, ar gal gali suimti šią dėžę, kai eini į šiukšlių dėžę?
Austėja, nors ir nežinojo šios senolės pusės, sutiko padėti, kad ji nebereikėtų jos girdėti. Ji išmetė dėžės viduje slypinčio katytį į kiemą, o jų širdys sušuko džiaugsmu.
Mergaitė sugrįžo namo, o jos tėvas, Jurgis, išklausė jos balsą: O ką sako tėtis? bet Austėja jau buvo įsimylėjusi katytį, kurio niekas neleido pakenkti.
Vytautas, baigęs pamainą, persirengė ir išėjo į gatvę. Naktį, kai šviesos dar matėsi nuo kartono dėžių šalia šiukšlių konteinerio, jis pradėjo atidaryti jas po vieną.
Jokio katino nebuvo nė viena dėžė nebuvo tuščia, bet nei viena neapdovanojo jo širdžiai. Jis įjungė telefono žiburių šviesą ir, šaukdamas, išdavė garsų: Miaumiaumiau!
Iš šono išbėgo du kaulės, kurie dažnai lėkdavo šalia šiukšlių, bet katytis nebuvo tarp jų. Visi šokiai, nusivylimas, Vytauto kelias grįžo namo.
Ką dabar daryti, Vytautai? šnibždėjo jis sau, kol jo dukra, Austėja, žiūrėjo pro langą. Mano sūnus, mano katinas, trūksta jau trejus metus, o aš neišgyniau jo…
Sąmonės skausmas valgo jo sielą, bet jis neįgėsi išvengti kaltės, ir kartais jam net norėtų gerti, bet jo tėvai mokė nuo mažens, kad alkoholis blogas draugas.
Jis įrašė į telefoną žinutę Lencei: Grįšiu greitai, turime svarbų pokalbį.
Ir taip, kai vėl įžengė į butą, viskas buvo tylu. Džiaugsmingai susiraukė iš virtuvės. Ten stovėjo Dalia, Austėja ir jų rankose mažas katytis. Jis priėjo, apkabino mažylį, o jo akys užplūdo ašaromis.
Niekas nesuprato, ką jie mato. Lūk, jie tikėtasi rimto pokalbio, o ne šio mažo, švelnaus šurmulio.
Vytautai, tu turėjai ką nors pasakyti švelniai pradėjo Lėja.
Aš? Ką sakyti? Nieko ne… atsakė jis, bet ištraukė katytį į virtuvę, kur jis pradėjo jį maitinti.
Ir taip, šeima RomanauskųNuo to laiko mažas katytis tapo mylimu šeimos nariu, o Ryto dangaus spinduliai švelniai glostė jų namų šiltą bendrystę.
